23. Naujojo Testamento Jėzus ir bažnyčia tapo centru, užtemdžiusių Tėvą

Paulius laiške kolosiečiams rašo:

“Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra KŪNO – BAŽNYČIOS GALVA. Jis – pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę. Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.”

Štai tokiomis sampratomis vadovaujantis ir ėmė žmonės dar labiau tolti nuo Jėzaus, nes jie pradėjo formuoti BAŽNYČIĄ – ORGANIZACIJĄ. Ir atėjo akimirka, kada atsirado ir tokios Pauliaus mintys:

“Kartu su juo (mano pastaba – Titu) SIUNČIAME BROLĮ, PAGARSĖJUSĮ Evangelijos skelbimu VISOSE BAŽNYČIOSE. Jis netgi yra BAŽNYČIŲ PASKIRTAS mano kelionių palydovu šalpos darbui, kurį atliekame Viešpaties garbei ir su užsidegimu, sergėdamiesi, kad kas nors neimtų mūsų įtarinėti dėl tokių gausių aukų, pavestų mums tvarkyti.” (Antrasis korintiečiams, 8, 18-20)

“Titas – tai mano bičiulis ir bendradarbis tarp jūsų, o tie mūsų broliai – tai BAŽNYČIŲ PASIUNTINIAI, Kristaus šlovė. Todėl VISŲ BAŽNYČIŲ AKYSE įrodykite savo meilę ir kad mes ne veltui jumis giriamės.” (Antrasis korintiečiams, 8 23-24)

“Tad ko gi jums trūksta, palyginti su kitomis BAŽNYČIOMIS?” (Antrasis korintiečiams, 12,13)

“Aš buvau iš veido nepažįstamas KRISTAUS BAŽNYČIOMS Judėjoje. JOS tik buvo girdėjusios: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė. Ir JOS šlovino Dievą dėl manęs.” (Laiškas Galatams, 22-23)

“Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve – visų dalykų Kūrėjuje – kad dabar PER BAŽNYČIĄ taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugiariopa Dievo išmintis.” (Efeziečimas, 8-10)

“O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūnie šlovė BAŽNYČIOJE ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen.” (Efeziečiams, 3, 20)

“Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk BAŽNYČIAI. O jei nepaklus nė BAŽNYČIAI, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.” (Mato, 18, 15-17)

Štai šitaip palaipsniui Tėvas buvo užtemdomas Jėzaus centriniu asmeniu, o šalia Jėzaus ėmė vis stipriau įsigalėti BAŽNYČIA, kuri turėjo jau ir savo struktūrą su savo vyresniaisiais, pasiuntiniais, ir kunigais. Lygiai taip palaipsniui ėmė atsirasti nuostatos būti ištikimam BAŽNYČIAI – ORGANIZACIJAI, KURI TURI SAVO RITUALUS. Ir ne tik ištikimybė, bet ir “ŠLOVĖ BAŽNYČIOJE.” Jau net ir ŠLOVĖS Kristuje Jėzuje NEBEUŽTENKA, REIKIA JOS IR BAŽNYČIOS INSTITUCIJOJE. Štai kaip palaipsniui, nejučia Tėvas aptraukiamas rūku, nustumiamas į TOLIMĄ kampą, tuo tarpu į centrą iškyla JO Sūnus – Jėzus Kristus. Ir net ne jis pats iškyla spindintis, bet jo AUKA ANT KRYŽIAUS UŽ ŽMONIŲ NUODĖMES, nors JĖZUS buvo atėjęs atnešti pasauliui ne SAVO AUKĄ ANT KRYŽIAUS, BET TĖVO MEILĖS SUSPINDĖJIMĄ ŽMOGAUS ŠIRDYJE, NES VYKDĖ JO VALIĄ IŠ MEILĖS JAM IR LAISVA VALIA, TAIP PAT GAUTA IŠ TĖVO. Tai dar ir šito neužtenka, greta Jėzaus iškyla negyva bažnyčios struktūra, imanti pavergti žmogaus pasąmonę ir sąmonę negyvais ritualais ir dogmomis, aukojimais ir išpirka, išpažintimis ir sakramentais.

Jėzui, dar prieš įsikūnijimą, buvo suteikti tam tikri apribojimai šio, ypač rizikingo įsikūnijimo žmogiškuoju pavidalu, gimstant bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių, kaip gimsta ir visi vaikai Urantijoje, laikotarpiu. Nuo Tėvo šiuos apribojimus jam, kaip Sūnui Kūrėjui, perdavė Emanuelis, kuris priklauso Dienų Sąjungos dvasių rangui – Rojaus Trejybės atstovams Vietinėje Visatoje. Kiekviena iš septynių šimtų tūkstančių Vietinių Visatų turi po VIENĄ DIENŲ SĄJUNGĄ, KURI VEIKIA KAIP ROJAUS TREJYBĖS PATARĖJA VIETINĖS VISATOS VADOVAMS – SŪNUI KŪRĖJUI IR VIETINĖS VISATOS MOTINAI DVASIAI..      

Taigi prieš išvykstant mūsų Sūnui Kūrėjui, Mykolui, į žmogiškojo įsikūnijimo misiją Urantijoje, Emanuelis perėmė vadovavimą visai Vietinei Visatai ir perdavė Tėvo numatytus apribojimus būsimosios misijos metu. Taip pat jis perdavė ir Gabrielio ir savo patarimus, tarp jų buvo ir tokie:

“Taip, kaip tau gali atrodyti tinkama, tu turi susitapatinti su egzistuojančiais religiniais ir dvasiniais judėjimais, kokie gali būti sutinkami Urantijoje, bet visais įmanomais būdais stenkis išvengti, kad nebūtų FORMALIAI SUKURTA ORGANIZUOTAS KULTAS, SUSTABARĖJUSI RELIGIJA, ar atsiskyrusi etinė mirtingųjų grupuotė. Tavasis gyvenimas ir mokymai turi tapti bendruoju palikimu VISOMS RELIGIJOMS ir VISOMS TAUTOMS.” (Urantijos Knyga, 1330-01)   

“Dėl to, kad tu be reikalo neprisidėtum prie vėlesniųjų Urantijos religinių tikėjimų stereotipinių sistemų ar kitokių neprogresyvių religinių srovių sukūrimo, mes dar daugiau tau patariame: NEPALIK PO SAVĘS PLANETOJE JOKIŲ UŽRAŠŲ. Susilaikyk nuo bet kokio rašymo ant atsparių medžiagų; neleisk savo bičiuliams daryti tavo statulėlių ar tavęs materialiame kūne kitokių pavaizdavimų. ŽIŪRĖK, KAD PLANETOJE NELIKTŲ NIEKO, KĄ POTENCIALIAI BŪTŲ GALIMA GARBINTI TAU IŠVYKUS.” (Urantijos Knyga, 1330-02)  

"Nors tu gyvensi normalų ir vidutinį visuomeninį gyvenimą planetoje, būdamas vyriškosios lyties normalus individas, bet tikriausiai tu neužmegsi vedybinių santykių, o tokie santykiai būtų visiškai garbingi ir suderinami su tavuoju įsikūnijimu; bet aš privalau tau priminti, jog vienas iš Sūnaringtono mandatų dėl įsikūnijimo save padovanojančiam Rojaus kilmės Sūnui draudžia po savęs palikti žmogiškąjį palikuonį bet kurioje planetoje.” (Urantijos Knyga, 1330-03)   

O juk dabar Pauliaus dėka yra sukurtas Jėzaus Kristaus ir BAŽNYČIOS kultas. Tą padarė ne Jėzus, tą padarė Paulius, iškraipydamas Jėzų.

Kompromisai dvasinėje sferoje brangai kainuoja žmonijai. Anksčiau ar vėliau šitą kainą tenka mokėti kitoms kartoms. Ir mes ją mokame dabar. O ateityje mokėsime dar daugiau, nes Pauliaus, ir Naujojo Testamento iškraipymai ne tik neatitinka Jėzaus įsikūnijimo šviesos misijos, bet jie, labai dažnai, prieštarauja ir TĖVO valiai, o kas prieštarauja Tėvo valiai, tas duoda, anksčiau ar vėliau, vien tik karčius vaisius.

Todėl tiek Kristaus dabartinis kultas, tiek jo statulėlės, tiek TOKIOS VADINAMOSIOS JĖZAUS BAŽNYČIOS turės išnykti, nes jos nėra Kristaus sukurtos, Kristus NĖRA jų galva. Jos atstumia tikinčiuosius nuo gyvojo Tėvo, todėl jie ir neatranda Tėvo savo pačių viduje. Būtent tik dėl to ir atsirado ritualai ir dogmos net ir tokioje negyvoje Kristaus Bažnyčioje, o vėliau tai atvedė į islamą, praėjus beveik septyniems šimtams metų po Kristaus pakilimo.

O dabartinių karingųjų musulmonų veiksmų pasekmes Urantija dar tik patirs ateityje, kol kas ji jų dar net nepradėjo patirti.

IR TAI TIK VIENO ŠALTINIO – NAUJOJO TESTAMENTO – IR VIENO ŽMOGAUS – PAULIAUS – NEPATYRUSIO IR NESUVOKUSIO JĖZAUS MOKYMŲ GYVOSIOS PRASMĖS, SUKLYDIMŲ IR TĖVO VALIOS PAŽEIDIMŲ PASEKMĖS, KURIAS MES JAUČIAME DABAR IR KURIOS APSUNKINA MŪSŲ GYVENIMĄ KASDIEN IR PO DVIEJŲ TŪKSTANČIŲ METŲ.