24. Gyvoji Rojaus Trejybės religija jau įkurta, ir įkurta Lietuvoje

Sudužusios ir nebegyvos krikščionybės atgaivinti nebeįmanoma. Galima tik sukurti GYVĄ KITĄ KŪDIKĮ SU TĖVU DRAUGE. TĄ MES, URANTAI, IR PADARĖME – SUKŪRĖME ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĄ RELIGIJĄ BE ĮSTATYMŲ, BE RITUALŲ, BE DOGMŲ. IR MŪSŲ ATSIVĖRUSIOS SIELOS, GARBINANČIOS GYVUS ROJAUS TREJYBĖS ASMENIS IR PATIRIANČIOS PALAIMĄ ŠITAME GARBINIME IŠ MEILĖS, IR YRA SUJUNGTOS TĖVO DVASIOS MEILĖS GYVUOJU IR PATIRIAMU TARPUSAVIO RYŠIU.

ŠTAI KOKIA YRA VISOS URANTIJOS IR VISOS KŪRINIJOS GYVOJI RELIGIJA – ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ GARBINIMO IŠ MEILĖS RELIGIJA.

IR JI JAU REIŠKIASI LIETUVOJE. KOL KAS DAR TIK LIETUVOJE. BET JI APIMS VISĄ PASAULĮ, Į JĄ SUTEKĖS VISŲ NEGYVŲ IR RITUALINIŲ RELIGIJŲ TIKINČIŲJŲ ATSIVĖRUSIOS SIELOS. TOKIA YRA ROJAUS TREJYBĖS – TĖVO, AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO, IR BEGALINĖS DVASIOS-MOTINOS-SESĖS – VALIA MUMS.

Jėzaus evangelija sutelpa į vieną sakinį – Dievo TĖVYSTĖ, žmonių BROLYSTĖ, ir būtent šitą evangeliją TARSI NEJUČIA aš išplėčiau net iki VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĖS, nors tai buvo TĖVO MAN SUTEIKTA MINITS, KURIĄ IR PRADĖAJU VIS DRĄSIAU SKELBTI PER SAVO PASKAITAS VISIEMS. Ir atėjo toks metas, kada man apsireiškė Jėzus ir pasakė, kad aš jo evangeliją šitaip išplėčiau iki visos kūrinijos brolystės, ir gavau iš Jėzaus ir Tėvo, o vėliau ir iš visos ROJAUS TREJYBĖS ĮGALIOJIMĄ ją skelbti visiems savo sielos broliams ir sesėms.

Tačiau šį įgaliojimą aš gavau dabartiniais laikais, jau praėjus dviems tūkstančiams metų nuo paties Jėzaus paskelbtos evangelijos, kada mūsų planetos, Urantijos, materiali civilizacija pažengė pirmyn tiek, jog pasaulio politika ir gamyba apima visą pasaulį, net pačius pakraščius, o dvasiniai dalykai priešingai – susiskaldė, atsiskyrė tiek, kad dabar egzistuoja daugybė įvairiausių religijų, jų sektų, srovių, krypčių, mokymų, ir metodikų, kaip gi eiti DVASINIO VYSTYMOSI KELIU.

Ir visi šie keliai veda tik į tolimesnį mūsų susvetimėjimą, nes niekas neaiškina apie TĖVO SURADIMĄ SAVO VIDUJE, APIE GYVO RYŠIO UŽMEZGIMĄ SU JUO PER GARBINIMĄ IR MALDĄ SAVAIS ŽODŽIAIS, SAVOMIS MINTIMIS, IR APIE GIMIMĄ IŠ DVASIOS, KAD IŠ DIEVO TARNO ŽMOGUS PATS PATIRTŲ, KAIP TAPO TĖVO SŪNUMI AR DUKRA.

Štai tarp tokių gimusių iš dvasios, arba jau toli pažengusių link tokio naujo dvasinio gimimo, Tėvo SŪNŲ IR DUKRŲ ir pasireiškia BROLYSTĖ TARPUSAVYJE, IR NET BROLYSTĖ SU PRISIKĖLUSIOMIS SIELOMIS IR SU AMŽINOMIS DVASIOMIS, KURIOS TAIP PAT DVASIŠKAI VYSTOSI AUKŠTESNIU LYGIU UŽ MŪSŲ MATERIALAUS KŪNO PAVIDALĄ. ŠITAIP JOS KAUPIA SAVO PATYRIMĄ, KAIP JĮ KAUPIAME IR MES. Ir jos viską daro visų labui su meile ir iš meilės.

Ir tokia yra amžinoji Rojaus Trejybės KŪRINIJOS ŠEIMA IR TIKROVĖ.

Ir šios šeimos nariai taip pat GARBINA TĖVĄ, GARBINA ROJAUS TREJYBĘ. Ir garbina iš meilės, o ne iš baimės.

Ir būtent tokia ir yra KŪRINIJOS TIKROVĖS GYVOJI RELIGIJA.

Ir būtent tokią religiją – gyvąją Rojaus Trejybės religiją ir išpažįsta mūsų, kai kurie, sielos broliai ir sesės urantai jau dabar, nors jie tebėra materialiu žmogiškuoju pavidalu.

Šitokią gyvąją religiją pieš septynerius metus mane paprašė įkurti ne kas kitas, o JĖZUS, perdavęs savo žinią per vieną žmogų iš Australijos, mano tarsi atsitiktinai pirmą kartą sutiktą Jungtinėse Valstijose. Ir tas žmogus tada nieko man nesakė apie Jėzaus žinią, o tik paprašė įkurti bažnyčią. Tuo metu aš dar nebendravau su Tėvu tiek glaudžiai, kad būčiau girdėjęs Jo mokymus. Su Jėzumi taip pat nebuvau bendravęs nė karto. Todėl aš tokiam savo sielos brolio prašymui pasipriešinau. Ir tą padariau vien dėl to, kad savo patyrimu žinojau, kokia yra negyva ir tamsi dabartinė ritualinė ir dogmatinė bažnyčia. Todėl laikiausi nuostatos, jog geriau jau Dievas BE BAŽNYČIOS negu bažnyčia BE DIEVO.

Po dviejų mėnesių tas pats vyras paskambino, ir pranešė, kad atvažiuoja su manimi susitikti specialiai. Ir vėl jo prašymas man buvo steigti bažnyčią. Tik šį kartą po mano visą laiką neigiamų atsakymų, aiškinant, jog Tėvo garbinimas ir malda yra asmeninė, ir to pakanka, antrosios dienos vakare, kada mes vakarieniavome Kaune, po susitikimo su Kauno urantų grupe, jis man pasakė, kad šį prašymą jis perduoda nuo Jėzaus. Man dar buvo nesuprantamas jo toks pasakymas: kaip gi jis gali man perduoti žinią nuo Jėzaus? Tačiau mano abejones akimirksniu išsklaidė man pačiam suteiktas apreiškimas, kada mano paties mintis nustelbė tokie man viduje sakomi žodžiai: “Gerai melstis asmeniškai, gerai garbinti Tėvą asmeniškai, bet šito neužtenka; taip pat reikia garbinti Tėvą dar ir kolektyviai ir melstis irgi dar ir kolektyviai.“

Mano vidus tarsi nušvito. Ir man tapo viskas tiek aišku, kad aš tą pačią akimirką pasakiau: “Bažnyčia JAU ĮKURTA.“

Mano draugas nenustebo dėl mano tokio pasikeitimo, nors tik prieš akimirką buvau jam jau ne vieną kartą pakartojęs, kad nereikia jokios bažnyčios, nes važinėju po Lietuvą su savo paskaitomis apie Dievą, apie Jėzų, apie Urantijos Knygą ir tik šitoks dvasinis švietimas yra reikalingas Lietuvai.

Jis mane pasveikino, mes abu pasimeldėme ir užbaigėme vakarienę būdami vieningos nuotaikos dvasioje.

Kitą rytą, TIK PABUDĘS ir prisiminęs, ką aš padariau, pajutau savo viduje BAIMĘ. “Ką reiškia taip lengvai pasakyti ‘taip,‘ o ką daryti dabar, kaip šitą, tokį trumpą ‘taip‘ paversti KŪNU?“ – sukosi man mintys. “Juk manęs niekas netempė už liežuvio tuoj pat išpyškinti ‘jau bažnyčia įkurtą.‘“ “Ką daryti toliau, juk negaliu pasakęs ‘taip‘ nedaryti kito žingsnio, kurio net neįsivaizduoju, koks jis turės būti. Juk bažnyčiai reikalingas ir pavadinimas.“ Vos tik mano mintis pakrypo apie bažnyčios pavadinimą, tą pačią akimirką vėl mano visos mintys buvo nustelbtos ir vėl išgirdau, taip, kaip ir vakare, man sakant: “Tu ją pavadinsi Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus vardu.“ Nežinojau nei kas man šitaip sako, nei kaip su manimi susisiekia, bet aš puoliau lyg ir teigti, lyg ir klausti: “Gal galima pavadinti paprasčiau, žemiškiau, arčiau žmogaus ir šitaip apsieiti be tokio aukšto Tėvo vardo?“ Man atsakė labai trumpai, bet tuo pačiu labai švelniai ir tvirtai, ką aš pajaučiau savo visu vidumi, kad tą pačią akimirką pravirkau: “Seniai laikas, kad bažnyčioje būtų TĖVO vardas.“

Aš nežinojau, KAIP VESTI PAMALDAS. Todėl visą laiką viduje jutau nerimą, juk tai turės būti pamaldos, o ne paskaita. Todėl atėję žmonės turėtų pajausti, kad jos skiriasi nuo mano paskaitos apie Dievą.

Jau iki tol, gal apie porą metų, savo paskaitas pradėdavau ir užbaigdavau trumpu Tėvo garbinimu ir malda. Tačiau dabar juk bus vien tik pamaldos, ir šitos maldos nebeužteks. Ir kur gi pakviesti savo sielos brolius ir seses į pamaldas, kai patalpų nėra jokių?

Bet Tėvo vedimas buvo toks nuostabus, kad jis parūpino ir vietą nuostabiame skvere prie pat cerkvės ir upės, labai netoli miesto centro, bet tuo pačiu labai izoliuotame skvero kampelyje, kad niekas netrukdytų.

Visas šias dienas ypač daug meldžiausi, ir prašiau Tėvo, kad man padėtų vesti pamaldas, nes tikrai nežinojau, KAIP TĄ DARYTI. Prieš pamaldas atėjau į skverą anksčiau, nes jaučiausi viduje pasimetęs, nežinojau ką reikės daryti, KAI JAU PAMALDŲ ŠEŠTADIENIO RYTAS ATĖJO. Todėl vienas ėmiau melstis, dar prieš pasirodant mano sielos broliams ir sesėms, prašydamas Tėvo vedimo, kad aš pajausčiau jį per pamaldas, kad ir kiti sielos broliai ir sesės patirtų šitų pamaldų poveikį, nes aš nežinau, kaip jas vesti, todėl “atsiduodu Tavo valiai VISIŠKAI.“

Ir KĄ JŪS MANOTE? Per pamaldas tiek garbinimo, tiek prašymų malda liejosi tiek nuostabiai, kaip niekada iki tol to dar nebuvau patyręs. Aš jutau iš vidaus, kaip mano lūpomis kalba TĖVAS, nes tai buvo tikrai ne mano paties maldos žodžiai. Tokių žodžių savo maldose aš niekada nevartodavau. O viena moteris pajuto dar ir kvapą, kad ėmė klausti, gal kas uždegė smilkalus. Tą kvapą ėmė jausti kai kurie ir kiti mano sielos broliai ir sesės. Pajaučiau jį ir aš, nors smilkalų nedegė niekas. Po pamaldų kita moteris pasakė, kad liejosi tokia malda, kuri tikrai buvo dieviška, o ne iš žmogaus.

Ėjo metai, mūsų pamaldos vis labiau ir labiau mus stiprino iš vidaus. Jos padėjo mums daugiau atsiverti Tėvui, o tuo pačiu ir tarpusavyje. Tie urantų grupės nariai, kurie lankė pamaldas nuolat, tapo daug atviresni, ėmė jausti mažiau baimės, buvo nuoširdesni ir net įžvalgesni palyginus su tos pačios grupės nariais, kurie pamaldų nelankė. Ir kasmet šis atotrūkis dvasiniame kelyje vis gilėjo. Ir tą jautė jau ne vienas iš mūsų, kad labai dažnai jau sunku buvo surasti bendrą kalbą, nes vieni vertina ir žvelgia sielos matymu ir kalba jau sielos išmintingu protu, o kiti mato ir vertina tik savo gyvuliniu protu.

Tai tik mums paliudija, kad nieko nėra kūrinijoje stagnacijos būsenoje – arba tu judi su kūrinija pirmyn į šviesą, arba imi ristis žemyn ir degraduoti net lyginant su savo paties anksčiau pasiektomis aukštumomis. Garantijų nėra nė vienam. Neįmanoma kopti sielos dvasinio vystymosi laiptais neįdedant vis atkaklesnių ir ryžtingesnių asmeninių pastangų. Mūsų GYVOSIOS pamaldos taip pat reikalauja mūsų asmeninių, kiekvieno asmeninių, augimo pastangų.

O kad pamaldų nelankyti, didelė dalis urantų susigalvoja sau daugybę pateisinančių priežasčių, bet šitaip jie nuskriaudžia, deja, pirmiausia save ir savo artimuosius, nes negali savo ryškiais pasikeitimais paliudyti GYVOJO TĖVO IR JĖZAUS KASDIENĖJE VEIKLOJE. Kol siela MIEGA, tol gyvulinis protas labai lengvai nusiramina, kad tik nereikėtų šitų pastangų įdėti.

Vėliau, kada pradėjau gauti Tėvo mokymus, kada Jis manęs paprašė pradėti bendrauti ir su Jėzumi, kada iš Jėzaus gavau ir užrašiau jo apreiškimą KALBU JUMS VĖL, kada Tėvo paprašytas užmezgiau ryšį ir su Rojaus Trejybės kitais dviemis asmenimis – Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu ir Begaline Dvasia Motina-Sese – mūsų gyvosios pamaldos irgi keitėsi, nes kiekvienas naujas patyrimas su mūsų Dvasiniais Tėvais atsispindi ir mūsų pamaldose – kiekviename iš mūsų.

Mūsų GYVOSIOS PAMALDOS yra nuspalvinamos vis kitais virpesiais ir žodžiais, atitinkančiais tuos virpesius, kuriuos ir jaučia tą akimirką Rojaus Trejybei atsivėrusi siela. Štai dėl ko NEREIKALINGI JOKIE MALDŲ TEKSTAI, NES PATI SIELA KURIA JUOS BŪDAMA GYVAME RYŠYJE SU TĖVU IR ROJAUS TREJYBE JAU PAČIOS MALDOS METU.

O kada Begalinė Dvasia manęs paprašė, kad mokyčiau VISUS garbinti ne tik Tėvą, bet visus tris Rojaus Trejybės Asmenis, tai po kurio laiko Tėvas man perteikė ir mūsų šventovės kitą pavadinimą – ROJAUS TREJYBĖS – kuris atitinka dabartinį jos statusą, nors dvasioje tai TOJI PATI GYVOJI ŠVENTOVĖ, KOKIA BUVO IR ANKSTESNIU PAVADINIMU.

Ir džiugu, kad žmonės mūsų šventovę plečia ir kituose miestuose, rengdami GYVĄSIAS ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMO pamaldas taip, kaip juos veda Tėvas iš vidaus ir garbina Rojaus Trejybę kolektyviai. 

Štai kokia jau yra įkurta LIETUVOJE MŪSŲ DABAR, IR JŪSŲ VISŲ ATEITYJE, GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJA, KURI IR PAKEIS VISAS DABAR EGZISTUOJANČIAS NEGYVAS IR RITUALINES RELIGIJAS. JI PAKEIS IR VISAS JAU NEBEEGZISTUOJANČIOS VIENINGOS KRIKŠČIONYBĖS DABARTINES SEKTAS – KATALIKŲ, PROTESTANTŲ, PRAVOSLAVŲ, MORMONŲ, IR VISAS KITAS, NES JOJE YRA GYVAS IR TIESIOGINIS MEILĖS RYŠYS TARP TĖVO, AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO, IR BEGALINĖS DVASIOS-MOTINOS-SESĖS. Čia nėra jokio ritualo, ir JOKIO ĮSTATYMO. Yra GYVOJI KOMUNIJA. O komunija – tai ir yra ypač artimas ir gyvas bendravimas tarp Tėvo ir JO VAIKO, ir tarpusavyje tarp visų atsivėrusių Tėvui vaikų.