25. Jėzaus mirtis už kitų nuodėmes neįmanoma

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

25. Jėzaus mirtis už kitų nuodėmes neįmanoma

Dar vienas iškraipantis Jėzų faktas yra falsifikuota pati evangelija, kokios niekada neskelbė Jėzus. Tai ne JĖZAUS evangelija, o susigalvota pačių evangelijų autorių ir jiems paantrinusio Pauliaus – Jėzus buvo nukryžiuotas už žmonių nuodėmes, kad jas atpirktų, jis prisikėlė ir įsteigė bažnyčią ir yra bažnyčios galva, ir vien tik bažnyčios bendruomenės nariai yra sielos broliai.

Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių KRAUJU, bet SAVUOJU KRAUJU vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir ĮVYKDĖ AMŽINĄJĮ ATPIRKIMĄ. Ir jeigu ožių bei jaučių KRAUJAS ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, PAŠVENTINA ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau KRAUJAS KRISTAUS, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, NUVALYS MŪSŲ SĄŽINĘ nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui. (Hebrajams, 9,11-14)

Aš specialiai paryškinau žodžius, kad geriau pastebėtumėte jų absurdą. Jūs tik pamąstykite, kad galima Tėvui sumokėti KYŠĮ, Ir tu jau esi be nuodėmės. Taip ir išeina, kad Jėzus ir Tėvas abu yra KYŠININKAI, TODĖL NATŪRALU, KAD TAIP SUKLĖSTĖJO KYŠININKAVIMAS IR MŪSŲ LAIKAIS, MAT VIENAS “REIKALAVO” KRAUJO IR NET MIRTIES ANT KRYŽIAUS UŽ KITŲ NUODĖMES KYŠIO, O KITAS “SUTIKO” JĮ DUOTI, IR “DAVĖ.” Tuomet šitomis kyšininkavimo nuostatomis ir gyvena dabartiniai mūsų sielos broliai ir sesės katalikai, protestantai, pravoslavai, evangelikai, mormonai, baptistai, ir visi kiti sektantai, kurie prisidengia kaip figos lapeliu Jėzaus vardu ir neša tuos pačius kyšius kunigams, kad tik jiems “atleistų” jų nuodėmes. Kadangi tai negyvi ritualai, ir visiškai bergždi, todėl ir visuomenėje vieni kitus graužia ir engia savo kasdieniame gyvenime vieni reikalaudami kyšių, o kiti juos nešdami. Nors tai yra nusikaltimas, kurį pasmerkė ir pati visuomenė, ir net daugelio valstybių visuomenė.

Nei Jėzus, nei Tėvas NĖRA KYŠININKAI, todėl jokios aukos Tėvas nereikalavo, ir jokio Jėzaus kraujo Jam nereikėjo NĖ LAŠO. Tai prasimanymas, KAD JĖZUS ATPIRKO NUODĖMES MIRDAMAS ANT KRYŽIAUS, ir šį prasimanymą sukūrė tokie patys, kaip ir absoliuti dauguma, TAMSŪS evangelijų autoriai, ir ypač prie to daug prisidėjo Paulius. Aišku, aplinka tuo metu neturėjo Urantijos Knygos ir Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, todėl nebuvo į ką atsiremti, kada pradėjo nekreipti dėmesio į Jėzaus mokymus, GILUMINE PRASME, patys Jėzaus iškalbingiausi apaštalai. Tad kiti buvo tiesiog klaidinami ir painiojami tiek Jėzaus kai kurių apaštalų, tiek Pauliaus.

Tėvas neturi jokių kitokių jausmų be MEILĖS. Jam nereikia niekam atleisti per visą amžinybę, nes Jis YRA BŪTENT TAS, KURIS TAIP VISUS MYLI, ir myli vienodai kiekvieną, ir myli taip tarsi tie visi, ir kiekvienas, būtų tik vienas vienintelis Jo vaikas visoje kūrinijoje. Atleisti gali tik tas, kuris SUPYKSTA. O Tėvas vien tik myli, ir Jis net nežino, kas yra PYKTIS. Tai apie KOKĮ TĖVO ATLEIDIMĄ GALIMA KALBĖTI? Galima kalbėti tik apie paties ATLEIDIMO PAJAUTIMĄ SAVO SIELOJE, kada siela atsiveria Tėvui, Jį atranda savyje, ir gimsta iš dvasios, tada ji ir pajunta PALENGVĖJIMĄ savo viduje, KAD JI NEBETURI NUODĖMIŲ, JI IŠSILAISVINO IŠ BAIMĖS IR NUODĖMIŲ NAŠTOS, JI LAISVA NUO NUODĖMĖS PER GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU, JI PATIRIA TĖVO MEILĘ SAVO VIDUJE.

Tuo tarpu Jono Tėvas yra pilnas rūstybės, ir dar iš Jėzaus lūpų sakomos:

“Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; VIRŠ JO KYBO DIEVO RŪSTYBĖ.” (Jono, 3,35-36)

Tačiau pasirodo, anot Pauliaus, kad Dievas savo MEILĘ parodė dar ir per Kristaus KANČIĄ ir MIRTĮ:

“O Dievas mums parodė savo MEILĘ TUO, kad Kristus NUMIRĖ UŽ MUS, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame NUTEISINTI JO KRAUJU, būsime jo išgelbėti nuo RŪSTYBĖS. Jeigu, kai dar buvome priešai, MUS SUTAIKINO SU DIEVU jo Sūnaus MIRTIS, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.” (Romiečiams, 5,8-10)

Parašiau pastarąją Pauliaus citatą, ir pagalvojau, jog norint tokią nesąmonę išnarplioti prireiktų skaityti keletą paskaitų apie tai, kas yra nusidėjėliai, kas yra mirtis, kas yra nuodėmė, kas yra gyvybė, kas yra sutaikinimas, kas yra išgelbėjimas, kas yra priešai, kas yra Dievo Sūnus, kas yra Dievas, ir t.t.. Dabar šitoji Pauliaus citata yra gryna nesąmonė, visiškai prieštaraujanti tikrovei ir Dievui. Ir ją dabar ištiesinsiu tik tiek, kad žinotumėte, jog visa, ką čia išreiškė Paulius, yra jo ASMENINIAI PRASIMANYMAI. Nėra tokio Dievo, kuris rodytų savo meilę reikalaudamas Kristaus KRAUJO, nėra tokio Dievo, kuris rodytų rūstybę ir kerštautų Jam nepaklūstančiam, nėra ir negali būti JOKIO sutaikinimo su Dievu, ir dar per kažkokią MIRTĮ. Tai svaičiojimai žmogaus, kuris nepažino ir NEPATYRĖ MYLINČIO TĖVO SAVYJE. Tai tik rodo SENOJO TESTAMENTO TOKĮ STIPRŲ POVEIKĮ Pauliaus PASĄMONEI, kuri tiek pilna BAIMĖS DIEVUI, kad jis negali suvokti, jog Dievas yra jį VIEN TIK MYLINTIS TĖVAS, BE JOKIO ĮNIRŠIO, BE JOKIOS RŪSTYBĖS, KURIAM NEREIKIA NĖ LAŠELIO KRISTAUS KRAUJO, NEREIKIA JOKIO SUTAIKINIMO, NES JIS NIEKADA NEPYKSTA, JAM NEREIKIA JOKIO ATPIRKIMO, JOKIOS AUKOS, JAM NĖRA JOKIŲ NUSIDĖJĖLIŲ, NES JIS VISUS MYLI, IR MYLI VIENODAI, IR JIS NET NEŽINO, KAS YRA NUODĖMĖ, NES MEILĖS ŠALTINYJE VISOS NUODĖMĖS TIESIOG IŠTIRPSTA TYROJE TARNYSTĖS SROVĖJE VISŲ ŠVIESOS LABUI.  

Būtent dėl to ir Naujojo Testamento autorių deklaruojamas TOKS Tėvas NEEGZISTUOJA. Tai – piktas ir baudžiantis Tėvas, kokio niekada nebuvo, nėra, ir nebus. Ir TOKIO TĖVO būti negali, nes toks Tėvas sugriautų visą savo kūriniją, nes Jis taptų besikaitaliojantis tai į piktą, tai į gerą, tai į kerštingą, tai į atleidžiantį, PRIKLAUSOMAI NUO ŽMOGAUS ELGESIO. TUO PAČIU TOKS TĖVAS TAPTŲ ŽMOGAUS ĮKAITU. TĖVAS NIEKADA NESIKEIČIA, IR BE MEILĖS NEGALI SIŲSTI ŽMOGUI DAUGIAU NIEKO. Ką suteikia vandens šaltinis? Vien tik vandenį. Ką suteikia KŪRINIJOS MEILĖS ŠALTINIS – TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ? VIEN TIK MEILĘ. IR VISAI KŪRINIJAI VIENODAI. IR BE PERSTOJO, PER VISĄ AMŽINYBĘ IR BEGALYBĘ.

“Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą. Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. Testamentas įgyja galią mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja. Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo priimta be kraujo. Paskelbęs tautai visus įstatymo nuostatus, Mozė, paėmęs veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą  ir tarė: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas! Jis apšlakstė krauju ir padangtę bei visus apeigų indus. Taip pat bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo. “ (Hebrajams, 9,15-22)

Kadangi Laiško hebrajams autorius buvo auklėjamas senųjų žydų Raštų įtakoje, tai ir akivaizdus jų poveikis net ir šitame laiške. Jis negali pabėgti nuo tokio neegzistuojančio dievo, kuriam reikalingas kraujas, kuriam reikalinga prievartinė mirtis, kad atpirktų nusikaltimus. Tai kerštingo žydų sugalvoto ir neegzistuojančio dievo įvaizdis, kuris pasitenkina tik matydamas kraują ir mirtį, ir tik tada mirtyje pradeda rodyti atlaidumą. Todėl kaip Senasis Testamentas gąsdino visus baudžiančiu, ir tikrovėje neegzistuojančiu, dievu, taip ir Naujasis Testamentas netoli tepabėga ir ištikimai TĘSIA TOKIAS KRAUPIAS, IR NEVERTAS DVASINGO IR ORAUS ŽMOGAUS SAMPRATOS, GĄSDINIMO TRADICIJAS, visą laiką primindamas BIJOTI Dievo, ir dar kartą primena, kad pagal ĮSTATYMĄ BE KRAUJO PRALIEJIMO NĖRA ATLEIDIMO. Tai žmogiško, klystančio, ir nesamo dievo samprata, kuri dar galėjo egzistuoti anais laikais, bet tik ne šiandien. Tačiau net ir anais laikais Jėzus juk ir buvo atėjęs ir dėl to, kad tokią neteisingą sampratą panaikintų. Šiandien tokia neegzistuojančio dievo samprata turi būti RYŽTINGAI keičiama į MYLINČIO IR TIK MYLINČIO TĖVO-ROJAUS TRJEYBĖS sampratą ir net patyrimą su Juo, kada Jis atrandamas savyje.   

“Taigi dangiškųjų dalykų atvaizdai turi būti šitaip apvalomi, o patys dangaus provaizdžiai – aukštesnėmis aukomis negu šitos. Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į pati dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju, – tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sukūrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.” (Hebrajams, 9,23-28)

Šitoji pastraipa parodo Laiško hebrajams autoriaus visišką neišmanymą nei kas yra nuodėmė, nei kas yra Dievas, nei kas yra nuodėmės sunaikinimas, nei kokiu būdu ją galima sunaikinti. Paulius laiške romiečiams rašo: “Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė.” (Romiečiams, 14, 23)

Šitokia mintimi vadovaujantis galima nuodėme pavadinti bet ką, arba priešingai, viską galima pateisinti, kad tai nuodėme nebūtų. Gali su pačiu giliausiu įsitikinimu apiplėšti žmogų, ir tai nebus, pagal tokią nuodėmės sampratą, laikoma nuodėme. Juk svarbu, kad būtų pagal įsitikinimą daroma. O štai kada to įsitikinimo nebus, tai net ir geras darbas pavirs į nuodėmę. TAČIAU TAI YRA NEIŠMANYMAS.

Nuodėmė yra tik tada, kada darai SĄMONINGĄ blogį, kada pats supranti, kad darai blogai ir vis tiek taip darai. Būtent dėl to gali būti vienam lygiai toks pat veiksmas nuodėmė, o kitam ne. Dar daugiau, vienam pasakyti piktą žodį susierzinus nebus nuodėmė, o kitam net ir mintyse pagalvoti negražią mintį bus jau nuodėmė. Tai priklauso nuo kiekvIeno iš mūsų DVASINIO LYGIO. Ir kuo aukštesnis dvasinis lygis, tuo aukščiau kyla ir kartelė – kas yra nuodėmė. Tačiau išsilaisvinimas iš nuodėmės yra Tėvo atradimas savyje ir gimimas iš dvasios, kada siela pradeda gyventi Tėvo meile. Tada ji pati pajunta, kad nebenori gyventi nuodėme, ir nebegyvena. Ir kuo stipresnis GYVAS RYŠYS su Tėvu, PER JO GARBINIMĄ IR GYVĄ MALDĄ, tuo tvirčiau jaučiasi NEBENUODĖMINGA siela. Ir tai visiškai nepriklauso nuo kažkokio TIKROVĖJE NESAMO nuodėmių atpirkimo, nuo Kristaus kraujo praliejimo, nuo jo kankinančios mirties ant kryžiaus. Tai priklauso vien tik nuo GYVO ir TVIRTO ryšio su Tėvu. Jėzus ir atėjo į mūsų planetą būtent šito gyvo ryšio mokyti žmones, o ne atpirkti nuodėmių. Nuodėmių atpirkti negalima, nes jau aiškinau, kad Tėvas nėra KYŠININKAS, IR KYŠIŲ NEPRIIMA, KAD GALĖTUM APSIDRAUSTI NUO BET KOKIŲ NUODĖMIŲ PER JĖZŲ, KAD JIS TAVO NUODĖMES IŠPIRKTŲ IŠ TAU JAU NET IR BAUSMES PARUOŠUSIO TĖVO. Tai Mato, Pauliaus, Jono, Morkaus, Luko, Petro, Jokūbo, ir panašių į juos pasąmonės, ir sąmonės, teršalai, pasiekę juos per ano meto žydų Raštus ir ritualus, ir tiek įsiėdę, kaip rūdys metale, kad nuo jų išsivalyti jie niekaip nepajėgė, ir patys tą ėmė perteikti kitiems žmonėms laiškuose, evangelijose, kas ir buvo sudėta į Naująjį Testamentą ir taip nevykusiai pavadintą Dievo žodžiu. Ir dar kaip Petro paaiškintą:   

“Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė. Pirmiausia žinokite, kad JOKIA Rašto PRANAŠYSTĖ NEGALI BŪTI SAVAVALIŠKAI AIŠKINAMA, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu.” (Petro antrasis laiškas, 1, 19-21)


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal