27. Marijos ir Juozapo ŠEIMA, Gabrielio apsireiškimai Elžbietai ir Marijai
27. Marijos ir Juozapo ŠEIMA, Gabrielio apsireiškimai Elžbietai ir Marijai
Kiekvienas iš septynių šimtų tūkstančių Sūnų Kūrėjų turi sukaupti savosios Visatos tvarinių gyvenimo patyrimą, pats įsikūnydamas tų tvarinių pavidalu – tiek dvasių, tiek sielų, tiek materialių žmonių pavidalu. Šitokiu būdu jie patiria ir susipažįsta iš vidaus, ką reiškia tų tvarinių gyvenimas ir veikla visų labui. Ir jie ne tik kaupia savo patyrimą, bet tuo pačiu ir demonstruoja tai gyvybės kategorijai nuostabaus veikimo pavyzdį, ko galima pasiekti su Tėvu-Rojaus Trejybe, vykdant JŲ Valią iš meilės. Ir tokių įsikūnijimų būna SEPTYNI. Ir tik septyni. Visada paskutinysis – septintasis – būna pats rizikingiausias – gimstant bejėgiu kūdikiu iš moters, augant normalioje šeimoje, augant ir patiriant visus tuos pačius vargus ir problemas, kaip juos patiria kiekvienas tos planetos tos kartos vidutinis vaikas.
Šitoji misija yra rizikingiausia dėl to, kad gali vaikas užaugti toks, kuris pradės paneigti Tėvo valią, net maištauti prieš Tėvą Jį visiškai atstumdamas ir paneigdamas. O juk šitą misiją stebi VISA VISATA, JOS GAUSŪS TVARINIAI GAUNA INFORMACIJĄ ĮVAIRIOSE PLANETOSE APIE SAVOJO VISATOS SUTVĖRĖJO IR VALDOVO GYVENIMĄ ŽMOGIŠKUOJU TVARINIU. Todėl Jėzaus misija buvo VISAI VISATAI, NE TIK URANTIJAI.
Ar jūs įsivaizduojate, kokia buvo rizika, kada REALUS Šėtonas gundė Jėzų kalnuose kaip paprastą mirtingąjį? Jėzus, pasitikėdamas VIEN TIK TĖVU, IR ATSIDUODAMAS VIEN TIK TĖVO VEDIMUI IŠ VIDAUS, JUNTAMAM TIK SAVUOJU ĮTIKĖJIMU, atsisakė net savojo angelo serafimo pagalbos ir pasitiko Šėtoną VIENUT VIENAS, BET JAUČIANTIS TVIRTĄ ĮTIKĖJIMĄ Į TĖVĄ IR JO GYVĄ BUVIMĄ SAVO VIDUJE PER DERINTOJO BUVIMĄ JO ŽMOGIŠKAJAME PROTE. Ant kortos buvo pastatyta VISOS VIETINĖS VISATOS IŠTIKIMYBĖ TĖVUI. Nesvarbu, kad Jėzus buvo Visatos Valdovas, bet jis stovėjo prieš Šėtoną kaip žmogus, atsidavęs TĖVUI, ir tuo demonstruodamas savo pranašumą net prieš dvasią – ŠĖTONĄ, VIENĄ IŠ SATANIJOS SISTEMOS BUVUSIŲ VADOVŲ, KURIOJE TUO METU BUVO DAUGIAU KAIP ŠEŠI ŠIMTAI PAVALDŽIŲ PLANETŲ SU ŽMONĖMIS IR DAR APIE PENKIS ŠIMTUS PLANETŲ SU SIELOMIS IR DVASIOMIS. Ir jis vadovavo joms drauge su Liuciferiu. O čia prieš jį stovi žmogus, Jėzus, atsidavęs TĖVUI. Štai kaip įmanoma pranokti net dvasinį vadovą mirtingajam žmogui, kada šis atsiduoda Tėvo vedimui iš vidaus ir juo pasitiki iki pat gelmės. O rizika yra milžiniška, jeigu vaikas gims prastoje šeimoje. Jeigu Jėzus būtų gimęs taip, kaip tą sako Naujasis Testamentas, tikrai šitoji jo misija būtų sužlugdyta, nes Naujojo Testamento nuostatos prieštarauja Tėvo valiai, kuri būtent ir numato, kad vaikelis turi gimti MYLINČIOJE ŠEIMOJE, o jis gimė net ne šeimoje, nes Marija, anot Naujojo Testamento, net nebuvo ištekėjusi, nes Juozapas buvo tik jos sužadėtinis:
“Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: “Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ”Dievas su mumis“. (Mato, 1,18-25)
Šis aprašymas visai iškraipo Jėzaus gimimą. Pirmiausia tuo, kaip jau minėjau, jog Sūnui Kūrėjui įsikūnijimo žmogaus pavidalu misija yra pati rizikingiausia misija tarp visų septynių įsikūnijimų. Todėl jo paties nurodymu labai skrupulingai iš daugybės daugybės šeimų buvo parinkta Marijos ir Juozapo jauna šeima, prieš tai patikrinus jų abiejų genetinę liniją net per kartų kartas dešimtis tūkstančių metų į praeitį. Ir būtent Juozapas buvo Jėzaus biologinis TĖVAS, o ne Šventoji Dvasia, kaip teigia Naujasis Testamentas. Tačiau nepaisant to, kad Jėzus buvo Juozapo ir Marijos pradėtas lytiniu keliu, o ne iš Šventosios Dvasios, ir pradėtas lygiai taip, kaip buvo pradedami visi kūdikiai Urantijoje iki to meto ir po to meto, vis tik tai buvo Visatos Sutvėrėjo ir Valdovo ASMENS įsikūnijimas materialiu pavidalu, žmogiškuoju pavidalu save padovanojant bejėgiu kūdikiu, jam gimstant iš moters įsčių. Ir veltui mėginama spėlioti, kaip gi galima Visatos vienam iš Sutvėrėjų ir Valdovų šitaip įsikūnyti, nes šito atsakymo niekas negali nei išmąstyti, nei sugalvoti, nes jį žino tik Rojaus Trejybė ir tie Sūnūs Kūrėjai, kurie šitokiu būdu jau patyrė savo įsikūnijimą per savęs padovanojimo misiją žmogiškuoju pavidalu. Tokį patį įsikūnijimą patiria ir dar viena dvasių kategorija – Sūnūs Arbitrai – kada jie save padovanoja gimdami iš moters įsčių bejėgiu kūdikiu. Tačiau jų LYTINIS pradėjimas yra natūraliu būdu – tarp vyro ir moters – kaip buvo ir Jėzaus atveju Marijos ir Juozapo ŠEIMOJE, o ne “įpūstas” iš Šventosios dvasios, nors ji yra visur ir visada.
Gabrielis, kuris nėra joks angelas, kaip teigia Naujasis Testamentas, bet yra Ryškioji ir Ryto Žvaigždė, o tai yra pati aukščiausia dvasios asmenybė Vietinėje Visatoje, kuriai yra tiesiogiai pavaldžios visos angelų asmenybės. Ryškioji ir Ryto Žvaigždė net pavaduoja Sūnų Kūrėją, kada šis būna išvykęs iš Vietinės Visatos būstinės ir tuo metu valdo Visatą pati. Ir tokia dvasios asmenybė kiekvienoje Vietinėje Visatoje yra tik viena.
Tad Gabrielis pirma apsireiškė Marijos pusseserei Elžbietai, būsimai Jono Krikštytojo motinai, o vėliau ir jai pačiai. Štai kaip Gabrielio apsireiškimus šioms dviems moterims pateikia Urantijos Knygos epochinis apreiškimas:
“2. GABRIELIS APSIREIŠKIA ELŽBIETAI
Jėzaus gyvenimo darbą Urantijoje iš tikrųjų pradėjo Jonas Krikštytojas. Zakarijas, Jono tėvas, priklausė žydų dvasininkijai, tuo tarpu jo motina, Elžbieta, buvo tos pačios didžiulės šeimos grupės, kuriai taip pat priklausė ir Marija, Jėzaus motina, labiau klestinčios atšakos narė. Zakarijas ir Elžbieta, nors ir buvo vedę daugelį metų, bet vaikų neturėjo.
Baigiantis birželio mėnesiui, 8 m. pr. Kr., MAŽDAUG TRIMS MĖNESIAMS PRAĖJUS PO JUOZAPO IR MARIJOS VEDYBŲ, vienos dienos pusiaudienį Gabrielis apsireiškė Elžbietai, lygiai taip, kaip jis vėliau pasirodė Marijai. Tarė Gabrielis:
"Tuo metu, kai tavo vyras, Zakarijas, stovi prieš altorių Jeruzalėje, ir tuo metu, kai susirinkę žmonės meldžia, kad ateitų išlaisvintojas, aš, Gabrielis, atėjau pranešti, kad tu netrukus pagimdysi sūnų, kuris bus šito dieviškojo mokytojo pranašas, ir tu savo sūnui tikrai duosi Jono vardą. Jis užaugs būdamas atsidavęs Viešpačiui tavo Dievui, o kada jis bus visiškai suaugęs, tada tavo širdžiai suteiks džiaugsmo, nes daug sielų atgręš į Dievą, ir jis taip pat skelbs tavosios tautos sielos gydytojo ir visos žmonijos dvasios išlaisvintojo atėjimą. Tavoji giminaitė Marija bus šito pažadėtojo vaikelio motina, ir jai aš taip pat apsireikšiu."
Šitas regėjimas Elžbietą labai smarkiai išgąsdino. Gabrieliui pasišalinus, ji mintimis sugrįžo prie to, ką buvo patyrusi, ilgai apmąstydama šio didingo svečio žodžius, bet apie šį apreiškimą niekam kitam, išskyrus savo vyrą, nepasakojo iki pat savo vėlesniojo apsilankymo pas Mariją kitų metų vasario pradžioje.
Tačiau, penkis mėnesius apie savąją paslaptį Elžbieta nieko nepasakė net ir savo vyrui. Atskleidus Gabrielio apsilankymo istoriją, Zakarijas sureagavo labai skeptiškai ir savaičių savaitėmis abejojo visu šituo patyrimu, tiktai nenoromis sutikęs patikėti Gabrielio apsilankymu pas jo žmoną tada, kada daugiau nebegalėjo abejoti, kad ji laukėsi kūdikio. Zakariją labai suglumino Elžbietos būsimoji motinystė, bet jis neabejojo savo žmonos dora, nežiūrint savo paties solidaus amžiaus. Tiktai tada, kada iki Jono gimimo buvo likusios šešios savaitės, Zakarijas, susapnavęs įspūdingą sapną, visiškai įsitikino, jog Elžbieta turi tapti likimo sūnaus, to, kuris turi paruošti kelią ateinančiam Mesijui, motina.
Gabrielis Marijai apsireiškė maždaug apie lapkričio vidurį, 8 m. pr. Kr., tuo metu, kada ji dirbo savo namuose Nazarete. Vėliau, kada Marija nebeabejojo, kad ji turi tapti motina, ji įtikino Juozapą, kad jai leistų nukeliauti į Judaho miestą, kuris buvo už keturių mylių į vakarus nuo Jeruzalės, kalnuose, aplankyti Elžbietos. Gabrielis, apsireikšdamas kiekvienai iš šių abiejų būsimųjų motinų buvo sakęs, kad jis apsireikš ir kitai. Natūralu, kad jos nekantravo susitikti, palyginti savo patyrimus, ir pasišnekėti apie savųjų sūnų galimą ateitį. Marija pas savo tolimą pusseserę viešėjo tris savaites. Elžbieta daug padarė, kad Marijos įtikėjimą į Gabrielio viziją sustiprintų, todėl namo ji sugrįžo daug daugiau atsidavusi tam šauksmui, kad taptų motina likimo sūnui, kurį taip greitai ji turi padovanoti pasauliui kaip bejėgį kūdikį, vidutinį ir normalų sferos kūdikį.
Jonas gimė Judaho mieste kovo 25 d., 7 m. pr. Kr. Zakarijas ir Elžbieta nepaprastai džiūgavo suvokdami, kad jiems gimė sūnus, kaip ir buvo žadėjęs Gabrielis, ir kada aštuntąją dieną jie vaiką atnešė, kad apipjaustytų, tada oficialiai jį pakrikštijo Jonu, kaip jiems buvo nurodyta anksčiau. Zakarijo sūnėnas jau buvo išvykęs į Nazaretą, Marijai nunešdamas nuo Elžbietos žinią, kad jai gimė sūnelis ir kad jo vardas turi būti Jonas.
Nuo ankstyviausios kūdikystės Jonui išmintingai buvo tvirtai perteikiama mintis, kad jis turi užaugti, jog taptų dvasiniu vadovu ir religiniu mokytoju. Ir Jono širdies dirva visą laiką reaguodavo į tokių verčiančių mąstyti sėklų sėją. Net kada jis dar buvo vaikas, jį dažnai surasdavo šventykloje, kada būdavo jo tėvo tarnystės metas, ir jam darė nepaprastą įspūdį reikšmingumas viso to, ką jis matė.
3. GABRIELIO PASKELBIMAS MARIJAI
Vieną vakarą apie saulėlydį, dar Juozapui negrįžus namo, Gabrielis apsireiškė Marijai ties žemu akmens stalu ir, kada ji atgavo amą, tarė: "Aš atėjau nurodymu to, kuris yra mano Valdovas ir kurį tu tikrai mylėsi ir auginsi. Tau, Marija, aš atnešu gerąją naujieną, kada skelbiu, jog apvaisinimas, esantis tavyje, yra nulemtas dangaus ir, kad deramu laiku tu tapsi sūnaus motina; tu tikrai jam duosi Jošua vardą, ir jis iš tiesų paskelbs dangaus karalystės žemėje ir tarp žmonių pradžią. Nepasakok apie šį dalyką niekam, išskyrus Juozapą ir Elžbietą, tavo giminaitę, kuriai aš taip pat apsireiškiau, ir, kuri taip pat tikrai netrukus pagimdys sūnų, kurio vardas tikrai bus Jonas, ir kuris parengs kelią išlaisvinimo žiniai, kurią tavo sūnus tikrai skelbs žmonėms su didele galia ir giliu įsitikinimu. Ir neabejok mano žodžiais, Marija, nes šitie namai buvo parinkti kaip likimo vaikelio mirtingoji gyvenamoji vieta. Mano palaiminimas lydės tave, Pačių Aukštųjų galia sustiprins tave, ir visos žemės Viešpats tikrai bus virš tavęs."
Slapčiomis savo širdyje Marija mąstė apie šį apsilankymą daugelį savaičių tol, kol buvo visiškai tikra, kad laukiasi vaiko, prieš tai, kada išdrįso apie šiuos neįprastus įvykius papasakoti savo vyrui. Kada Juozapas visa tai išgirdo, nors jis ir labai pasitikėjo Marija, jis labai sunerimo ir daugelį naktų negalėjo užmigti. Iš pradžių Juozapas turėjo abejonių dėl Gabrielio apsilankymo. Vėliau, kada beveik buvo įtikintas, jog Marija dieviškojo žinianešio balsą iš tikrųjų girdėjo ir matė jo formą, tada jį ėmė draskyti abejonės jam mąstant, kaip gi tokie dalykai gali atsitikti. Kaip gi gali žmogiškųjų būtybių palikuonis būti dieviškojo likimo vaikas? Juozapas niekaip negalėjo suderinti šitų prieštaringų minčių tol, kol, po kelių apmąstymo savaičių, tiek jis, tiek Marija priėjo išvados, kad jie buvo parinkti tam, jog taptų Mesijo tėvais, nors vargu ar tai galėjo atitikti žydų sampratą, kad laukiamas išlaisvintojas turi būti dieviškosios prigimties. Padariusi šitokią svarbią išvadą, Marija pasiskubino išvykti į viešnagę pas Elžbietą.
Sugrįžusi, Marija išvyko aplankyti savo tėvų Joakimo ir Hanos. Jos du broliai ir dvi seserys, o taip pat ir tėvai, į Jėzaus dieviškąją misiją visą laiką žiūrėjo skeptiškai, nors, aišku, šituo metu jie nieko nežinojo apie Gabrielio apsilankymą. Bet Marija su savo seserimi Salomėja iš tikrųjų pasidalino mintimis apie tai, kad ji mano, jog jos sūnus turi lemtį tapti didžiu mokytoju.
Gabrielio pranešimas Marijai buvo pateiktas kitą dieną po Jėzaus pradėjimo ir buvo vienintelis viršgamtinio pasireiškimo įvykis, susijęs su jos visa patirtimi išnešiojant ir pagimdant pradėtąjį vaikelį.
4. JUOZAPO SAPNAS
Juozapas nesusitaikė su ta mintimi, kad Marija turi tapti nepaprasto vaiko motina iki to laiko, kol susapnavo labai įspūdingą sapną. Šitame sapne jam apsireiškė spindintis dangiškasis žinianešys ir, tarp kitų dalykų, pasakė: "Juozapai, aš apsireiškiu, įsakius Tam, kuris dabar valdo danguje, ir man yra nurodyta tau pranešti apie tą sūnų, kurį tikrai pagimdys Marija ir kuris pasaulyje tikrai taps didinga šviesa. Jame bus gyvenimas, ir jo gyvenimas tikrai taps žmonijos šviesa. Jis tikrai iš pradžių ateis pas savuosius žmones, bet vargu ar jie priims jį; bet visiems tiems, kurie jį priims, jis apreikš, kad jie yra Dievo vaikai." Po šito patyrimo Juozapas niekada daugiau visiškai nebeabejojo Marijos pasakojimu apie Gabrielio apsilankymą ir jo pažadą, jog tas negimęs vaikas turi tapti dieviškuoju žinianešiu pasauliui.
Per visus šituos apsilankymus nieko nebuvo pasakyta apie Dovydo namus. Niekada nieko nebuvo užsiminta apie Jėzaus tapimą "žydų išvaduotoju," neužsiminta net ir apie tai, kad jis turi būti tas ilgai laukiamas Mesijas. Jėzus nebuvo toks Mesijas, kokio nekantriai laukė žydai, bet jis buvo pasaulio išlaisvintojas. Jo misija buvo visoms rasėms ir tautoms, o ne kuriai nors vienai grupei.
Juozapas nepriklausė karaliaus Dovydo palikuonių linijai. Dovydiškųjų protėvių daugiau turėjo Marija negu Juozapas. Tas tiesa, Juozapas iš tikrųjų vyko į Dovydo miestą, Betliejų, kad būtų užregistruotas romėnų gyventojų surašymui, bet tai buvo dėl to, kad, prieš šešias kartas, Juozapo tos kartos protėvį iš tėvo pusės, kuris buvo našlaitis, įsisūnijo kažkoks Zadokas, kuris buvo Dovydo tiesioginis palikuonis; dėl to ir Juozapą priskyrė "Dovydo namams."
Senojo Testamento didžioji dauguma vadinamųjų mesijiškų pranašysčių buvo sukurtos tam, kad būtų pritaikytos Jėzui, praėjus daug laiko po jo gyvenimo žemėje. Per amžių amžius žydų pranašai buvo skelbę apie išlaisvintojo atėjimą, ir šituos pažadus viena po kitos einančios kartos aiškino kaip nurodančius į naują žydų valdovą, kuris užims Dovydo sostą ir, menamai stebuklingais Mozės metodais, padarys žydus Palestinoje galinga nacija, laisva nuo bet kokio svetimo viešpatavimo. Be to, daug metaforinių fragmentų, sutinkamų hebrajų raštuose, vėliau klaidingai buvo pritaikyta Jėzaus gyvenimo misijai. Daug Senojo Testamento teiginių buvo taip iškraipyti tam, jog atrodytų, kad atitinka Mokytojo žemiškojo gyvenimo kokius nors epizodus. Pats Jėzus vieną kartą viešai paneigė bet kokį ryšį su karališkaisiais Dovydo namais. Net ir teiginys, "mergina pagimdys sūnų," buvo paverstas tokiu, jog būtų skaitomas "nekalta mergina pagimdys sūnų." Taip pat tą patį galima pasakyti tiek apie Juozapo, tiek apie Marijos tą didelį skaičių genealogijų, kurios buvo sudarytos, pasibaigus Mykolo karjerai žemėje. Daug iš šitų giminystės linijų turėjo didelę dalį Mokytojo protėvių, bet iš esmės jos nėra tikros ir nereikėtų jomis pasikliauti kaip realiomis. Ankstyvieji Jėzaus pasekėjai perdaug dažnai pasiduodavo tai pagundai, kad visus senovės pranašiškus pasakymus padarytų tokius, jog atrodytų, kad jie buvo įgyvendinti jų Viešpaties ir Mokytojo gyvenime.” (Urantijos Knyga, 122 Dokumento 2,3 ir 4 skyriai)
O dabar palyginkite Luko evangelijos pateiktus šituos pačius epizodus. Beje, Lukas yra vienintelis iš keturių evangelijų autorių, kuris šiuos epizodus įtraukė į savo evangeliją, tuo tarpu kiti trys – Matas, Morkus, ir Jonas – iš viso jų net nepamini.
“Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus. Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta. Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. Bet angelas jam tarė: ‘Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.’
Tada Zacharijas tarė angelui: ‘Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“. Angelas jam atsakė: ‘Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.’ Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.
Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: ‘Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse.’
Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: ‘Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: ‘Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.’ Marija paklausė angelą: ‘Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?’ Angelas jai atsakė: ‘Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų.’ Tada Marija atsakė: ‘Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.’ Ir angelas pasitraukė.
Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: ‘Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.’” (Luko, 1, 5-45)
Štai tokie nenuoseklumai, kada gimdyti turi Elžbieta, o Gabrielis, pagal Luką, apsireiškia ne jai, bet Zacharijui, tuo tarpu jis apsireiškia jos pusseserei Marijai, o ne jos vyrui Juozapui, kai ir viena ir kita yra lygiai tokioje pačioje padėtyje – turi pagimdyti savo šviesos sūnus, kurie yra savo misija net susieti tarpusavyje. Dievas veikia labai tikslingai ir kryptingai. Todėl apsireikšti Zacharijui nėra jokio reikalo, kada tiesiogiai būtina stiprinti ir apšviesti būsimąją motiną – Elžbietą. Todėl jau vien todėl Luko pasakojimas nėra logiškas, jau nekalbant apie paties pasakojimo turinį. Gabrielis, apsireiškęs Marijai sakė, kad ji pagimdys laukiamą vaikelį, kuris JAU YRA PRADĖTAS, o ne BUS PRADĖTAS ĮSČIOSE, kaip šitą teigia Lukas, kad sustiprintų sampratą, jog Marija ir Juozapas dar nėra sukūrę šeimos, dėl to ji yra dar nekalta mergelė. Pagal ano laikmečio žydų sampratą mergina įžengdavo į pilnateisę moterystę ne tuomet, kada ištekėdavo, bet tik pagimdžiusi pirmąjį vaiką. Todėl ir buvo sakoma, kad mergina pagimdė vaikelį, ir tapo moterimi. O čia evangelijų autoriai jau nuo savęs pridėjo savąją, deja, ir tuo pačiu tiesą iškreipiančią interpretaciją, kad nekalta mergelė pagimdė Jėzų, kad tas vaikelis tarsi dvasios būtų stebuklingai įpūstas, dar net nepatyrus lytinių ryšių su Juozapu. Tačiau gimimas ne šeimoje būtų buvusi milžiniška nešlovė ir negarbė to laikmečio žydų aplinkoje. Ir tai būtų atsispindėję ne tik Jėzaus charakteryje, bet ir daugybėje jo būsimųjų poelgių.
Tai nėra menkniekis Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo misija mirtingojo žmogaus pavidalu. Todėl ir nebuvo taip, jog štai ėmė ir tuoj pat sugalvojo Sūnus Kūrėjas, jog jis bus pagimdytas Marijos kūdikis. Būtent dėl tokios misijos milžiniškos rizikos buvo taip skrupulingai renkama Jėzaus įsikūnijimui tinkama ŠEIMA. NE SUŽADĖTINIAI, BET ŠEIMA.
Ir šitą darbą atliko DVASIŲ KOMISIJA, vadovaujama Gabrielio. ŠEIMOS, BŪTENT ŠEIMOS, O NE SUŽADĖTINĖS, buvo atrenkamos iš visos pasaulio. O iš paskutiniųjų trijų šeimų kandidačių Marijos ir Juozapo šeimą atrinko asmeniškai pats Gabrielis, Ryškioji ir Ryto Žvaigždė, paties aukščiausiojo rango dvasia Vietinėje Visatoje, pati kilusi iš Sūnaus Kūrėjo ir Vietinės Visatos Motinos Dvasios. Todėl ir kalbos negali būti, jog Juozapas būtų koks nors sužadėtinis, o Marija netekėjusi, ir dar klaustų: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” Tai jau paties Luko vėlesni prasimanymai. Tuo labiau, kad šitoks požiūris – gimdyti dar netekėjusiai – negalėjo būti gerbtinas tarp žydų, kurie šeimą per kartų kartas, po Dievo, laikė pačia svarbiausia institucija. Ir joje sūnaus auklėjimu iki penkerių metų užsiimdavo motina, o tada auklėjimą perimdavo tėvas. Beje, savo evangelijoje Lukas, rašydamas apie Jėzaus gimimą, jau pastebi, kad Jėzus buvo Marijos pagimdytas kaip PIRMAGIMIS, o tai reiškia, kad Marija gimdė ir daugiau vaikų, todėl turėjo būti Juozapo ir Marijos šeima. Dar daugiau, kai Lukas sako, jog Marija pagimdė savo pirmagimį SŪNŲ, tai reiškia, jog VĖLIAU ji dar pagimdė ir DUKRŲ, nes jeigu jai būtų gimę vien tik sūnūs, tai Lukui nebūtų buvę jokio reikalo šalia PIRMAGIMIO dar pridėti ir papildomą pabrėžiantį žodį – SŪNŲ:
“Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo SUŽADĖTINE Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo PIRMAGIMĮ SŪNŲ, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.” (Luko, 2, 1-7)
Kadangi Marijos ir Juozapo vestuvės neminimos nė vienoje evangelijoje, tai reiškia, kad jos turėjo būti IKI Jėzaus gimimo, nes toks faktas, kad Jėzaus tėvų vestuvės būtų įvykusios jau po jo paties gimimo būtų evangelijos autorių tikrai užfiksuotas, kadangi tai būtų buvęs nepaprastas ir labai reikšmingas faktas tiek paties Jėzaus šeimoje, tiek ir žydų visoje tautoje, kurioje ir gimė Jėzus. Žydai šeimą ypač puoselėjo ir ją labai gerbė. O vestuves jie organizuodavo labai skrupulingai ir iš anksto sukviesdavo daugybę svečių. Į jas ateidavo ir vietinių miestelių nekviestų gyventojų, nes tai būdavo tikra vietinio masto ŠVENTĖ. Todėl tokio įvykio, jeigu Juozapas ir Marija būtų susituokę jau PO Jėzaus gimimo, evangelijų autoriai tiesiog būtų negalėję praleisti.
Tuo tarpu net ir evangelijų autoriai – Matas ir Morkus – pripažįsta, kad Marija turėjo ir kitų vaikų – sūnų ir dukrų:
“Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai. Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: ‘Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?’ Ir jie ėmė piktintis juo. O Jėzus jiems atsakė: ‘Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.” (Mato, 13, 53-58)
Tik štai išnašose jau savavališkai pradedama falsifikuoti tiesą, kada imama aiškinti taip, kad iš balto padarytų juodą, ir tą daro jau dabartinių laikų biblininkai pseudoišminčiai:
“Mt 13,54-13,56: Kaimynai stebisi ir piktinasi, kad išmintingai moko ir stebuklus daro Jėzus, kurį jie pažinojo kaip tylų dailidę, kurį laikė Juozapo sūnumi; žr. paaiškinimus prie Mt 12,46 ir 1,25. Plg. Mt 27,56; Mk 15,40, kur aiškiai pasakyta, kad Jėzaus broliai Jokūbas ir Juozapas (Jozė) yra kitos Marijos vaikai, taigi Jėzaus pusbroliai ar tolimesni giminaičiai.”