37. Naujojo Testamento trumpinimai ir papildymai

Naujasis Testamentas, kuriam, juo tikintieji sako, kad negalima nieko pridėti, kaip ir iš jo atimti nors vieną žodį, patys nemato, arba apsimeta, kad nemato ir tyli, kad yra jo paties tekste išnašos, kurios jau pačios parodo, jog yra ir kitokių rankraščių, su kitokiais teiginiais, kurie arba tą patį tekstą papildo, arba sutrumpina, ko daryti nevalia. Ir tokių vietų yra ne viena ar dvi, bet apie šešiasdešimt. Tai kaip gi tokį jau “dievo”žodį kažkas išdrįso sutrumpinti arba papildyti, ir išdrįso iš tų pačių, kurie jį pripažįsta kaip Dievo žodį. Tai reiškia, kad jie patys jį ir “laužo.”

“Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: ‘Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?’ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: ‘Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs’. Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.^” (Morkaus, 16, 1-8)

Dabar perskaitykite žemiau pateikiamas išnašas. Kas vis tik šitaip išdrįso nepaisyti “dievo” žodžio ir nepridėti nė raidelės prie to, kas buvo parašyta. Nejaugi atsirado tokių Šėtono tarnų, ir dar tokių, kurie sugebėjo šitą tekstą pateikti tokį, kad vis tiek jį laikė kaip nepapildytą nė viena raidele?

“Išnašos:k 16,2: Morkus pasakoja labai glaustai; turėtų būti: Labai anksti ... išėjo ir saulei tekant atėjo prie kapo.2Mk 16,8: Ir čia Morkus kalba glaustai, tenusako pirmąjį moterų išgąstį ir neprideda, jog, jam praėjus, jos viską papasakojo apaštalams.3Mk 16,9-16,20: Pabaigos stilius skiriasi nuo visos Mk evangelijos stiliaus ir dauguma senųjų rankraščių jos neturi. Galbūt paskutinis Morkaus rankraščio lapas žuvo, ir evangelijų perrašinėtojai I ar II a. užpildė jo vietą prisikėlusio Kristaus pasirodymų santrauka. Bažnyčia šią pabaigą visuomet laikė kanoniška, t. y. priklausančia Šventajam Raštui. Kai kuriuose rankraščiuose po 8 eil. pateikiama tokia trumpa pabaiga: Visa, kas buvo pasakyta, jos trumpai papasakojo Petro bendrams. Paskui ir pats Jėzus nuo saulėtekio iki saulėlydžio krašto per juos skelbė šventą ir nenykstamą amžinojo išganymo žinią. Amen.” (Morkaus, 16, išnašos, www.biblija.lt)

“Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. Atėjus į vietą, jis įspėjo: ‘Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!’ Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ‘Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia! Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: ‘Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!’” (Luko, 22, 39-45)

Ir šitame pačiame tekste yra išnaša, sakanti, kad kai kuriuose rankraščiuose nėra šitų dviejų eilučių: “Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. “ Kur ir kaip gi jos galėjo dingti, jeigu šito Rašto negalima nė brūkšnelio, nei raidelės pakeisti? Pasirodo galima. Ir ne tik galima, bet buvo realiai ir keičiama – papildoma ir sutrumpinama. Ir tą darė patys tikintieji.

“ Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė: ‘Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu.’“ (Luko, 23, 13-16) Kai kurie rankraščiai įterpia tokią eilutę: “Mat per šventes jis buvo įpratęs paleisti vieną kalinį.”

“Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.” (Jono, 5, 1-3) Kai kuriuose rankraščiuose pridedama: ... kurie laukė vandens sujudant. Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas vandeniui pajudėjus pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga būtų sirgęs.

“Jus sveikina Gajus, mano ir visos bendruomenės šeimininkas. Jus sveikina Erastas, miesto iždininkas, ir brolis Kvartas.” ( mano pastaba – tai TIKRAS DIEVO ŽODIS, ar ne?) O kai kuriuose rankraščiuose įterpiama: “Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie su jumis visais. Amen.” (Romiečiams, 16, 23 )

Apreiškime Jonui rašoma: “Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugojo Jėzaus liudijimą. O aš stovėjau ant kranto.” (Apreiškimas Jonui, 12, 17-18) Tuo tarpu kai kuriuose rankraščiuose paskutinis sakinys skiriasi nuo mano pateiktos citatos ir yra toks: “Ir jis atsistojo ant jūros kranto.” Tai kuris gi stovėjo, ar atsistojo ant kranto, ar JŪROS kranto – JONAS AR SLIBINAS?  

“Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą.” (Mato, 18, 10) Kai kuriuose rankraščiuose dar pridedama eilutė: “Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę.” O KAS SUGALVOJO ŠITĄ EILUTĘ, IR KODĖL? O kas ją nubraukė? Žmogiškoji atmintis ir samprata. Ir niekas daugiau.

“…Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.” (Morkaus, 6, 20) Kai kuriuose rankraščiuose pridedama ir tokia mintis: Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ko klausinėdavo ir mielai jo klausydavosi arba Paklausęs Jono, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

 “Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: ‘Viešpatie, jei nori mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!’ Bet jis atsisukęs sudraudė juos.” (Luko, 9, 54-55) Kai kuriuose rankraščiuose yra dar įterpta tokia mintis: “Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti.” O juk papildomi sakiniai yra labai svarbūs, bet Luko evangelijoje jų nėra, KODĖL? O gi todėl, kad vieniems jie buvo nesuvokiami, dėl to ir liko neperrašyti, o kiti jų neatstatė į evangelijos tekstą, ir šituo pačiu jau pažeidė Įstatymo raidę, jiems patiems ir nustatytą.

“O jiems pasakė: “Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!’” (Luko, 14, 5) Kai kuriuose rankraščiuose vietoje “galvijas” yra “asilas,” arba net “jautis.” Galvijas, asilas, ar jautis nesiskiria, argi ne? Tai ir paliudija, kad žmonės savaip prisiminė Jėzaus mokymus ir savaip juos užrašė iš savo atminties ar kitų pasakojimų.

“Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: ‘Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“. (Luko, 18, 1-5) Kai kuriuose rankraščiuose vietoje “…kad, ko gero, ji manęs neapkultų” yra pavartota “…kad, be galo manęs nekvaršintų.” Ar jaučiate SKIRTUMĄ tarp KVARŠINTI ir APKULTI?  

“Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. ‘Štai vanduo, - tarė eunuchas, - kas gi kliudo man pasikrikštyti?’” (Apaštalų darbai, 8, 36) Kai kuriuose rankraščiuose yra įterpiama: “Pilypas tarė: ‘Jei tiki iš visos širdies, tai galima.’ Tas atsakė: ‘Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.’” Štai kokie yra svarbūs sutrumpinimai, kurių dabartinėse evangelijose neliko.

Apaštalų darbuose skyrelyje “Žydai skundžia Paulių Feliksui” žydų advokatas Tertulas kreipiasi į valdytoją Feliksą dėl Pauliaus, šitaip apkaltindamas: “Mes nustatėme, kad šis žmogus tarsi maras kursto sumišimą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių atskalos vadovas. Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl mes jį suėmėme. Iš jo galėsi pats išsiteirauti ir viską sužinoti apie mūsų kaltinimus.” (Apaštalų darbai, 24, 5-8) Kai kuriuose rankraščiuose po “jį suėmėme” yra įterpti du papildomi sakiniai “Ir mes norėjome jį nuteisti, remdamiesi savuoju Įstatymu. Tik tribūnas Lisijas beatodairiška prievarta išplėšė jį iš mūsų rankų ir liepė kaltintojams atvykti pas tave.”      

Tokie papildymai tiesiog ir rodo, kad ir šitokį “dievo“ žodį galima ne tik papildyti ar patrumpinti, bet skirtingi rankraščiai tą ir padarė. Tada kyla klausimas, iš kur gi atsirado tokie akiplėšos, išdrįsę daryti tokias šventvagystes? Juk jie patys turėjo tikėti, jog tai Dievo žodis, prie kurio negalima pridėti nė raidelės, kaip ir iš jo bent raidelę atimti. O jeigu jau pridėjo, tai tikrai nesiekdami padaryti šventvagystę. Tą jie padarė dėl to, kad pirmieji Jėzaus pasekėjai, kurie vėliau Antioko mieste kitų buvo pavadinti krikščionimis, nelaikė šitų evangelijų, kaip ir vėliau parašytų laiškų, Dievo žodžiu. Tą sampratą, ir klaidingą sampratą, ėmė suteikti vėlesnieji Jėzaus pasekėjai jau ir patys save vadinantys krikščionimis, kad šitokiu išoriniu būdu pamėgintų sustiprinti savo tikėjimą ir paveikti kitus daug stipriau. Būtent dėl to jie ir pradėjo Naująjį Testamentą vadinti Dievo žodžiu, nors, kaip matote jau dabar, jis yra pilnas prieštaravimų, pilnas supainiojimų, dėl dvasinių dalykų neišmanymo, pilnas klaidinimų, pilnas baimės Dievui stiprinimo, ir meilės Tėvui slopinimo. Todėl, per kartų kartas, jau anksčiau žydų įkaltą sampratą, kad Dievo būtina BIJOTI, dar daugiau papildė, kad net ir šiandien dabartiniai dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, kurie save laiko tikinčiaisiais, save apibūdina kaip DIEVOBAIMINGUS. Štai tokia yra tiesioginė šitokio “dievo“ žodžio pasekmė dabartinei žmonijai po dviejų tūkstančių metų, ir dėl to absoliuti dauguma žmonių vienprasmiškai PAŽEIDŽIA TĖVO VALIA, kuri numato tik vieną dalyką – PATIRTI VIEN TIK TĖVO MEILĘ IR NIEKADA NIEKO NEBIJOTI.