38. Antikristo pasirodymas prieš Jėzaus antrąjį atėjimą

Kalba apie antrąjį Jėzaus atėjimą į mūsų planetą yra netinkama būtent ta prasme, kokia jį pateikia Naujasis Testamentas, klaidinęs praėjusių kartų žmones, ir tebeklaidindamas dabartinius žmones, kurie NET NESUSIMĄSTYDAMI TIKI TOKIA TAMSA, jog tai yra Dievo žodis, KURIS JUOS IR TOLIAU GĄSDINA NET IR KALBĖDAMAS APIE JĖZAUS ANTRĄJĮ ATĖJIMĄ, kada jis sako, jog prieš Kristaus antrąjį atėjimą dar turi ateiti ANTIKRISTAS. Kokia tai tikrovės neatitinkanti mintis, tinkanti viduramžių tamsybių „dievui.“ Koks nesuvokimas, kaip veikia Tėvas, KURĮ APREIKŠTI ŽMOGUI IR KURIO MEILĘ IR ŠVIESĄ PASKLEISTI VISIEMS ir buvo atėjęs mūsų Vietinės Visatos, vadinamos Nebadonu, Sūnus Kūrėjas, mums, daugumai, žinomas tik Jėzaus žmogiškuoju vardu. Kaip gali DVASINGAI MĄSTANČIAM ŽMOGUI IŠ VISO KILTI TOKIA ABSURDIŠKA MINTIS apie kažkokį antikristą, taip nuosekliai peršama, ir daug kam, jau per kartų kartas, ir įpiršta, Naujojo Testamento autorių gąsdinimu:

“Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir dėl mūsų surinkimo aplink jį: nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašyste, ar žodžių, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! PIRMIAU TURI ATEITI ATKRITIMAS IR APSIREIKŠTI NEDORYBĖS ŽMOGUS, PRAŽŪTIES SŪNUS, PRIEŠTARAUTOJAS, KURIS SUKYLA PRIEŠ VISA, KAS DIEVIŠKA IR ŠVENTA, IR PATS SĖDASI DIEVO ŠVENTOVĖJE, DĖDAMASIS DIEVU. Ar neprisimenate, jog aš tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų? Jūs gi žinote, kas dabar jį sulaiko, kad jis apsireikštų tik savo metu.  Nedorybės paslaptis jau veikia, bet dar turi pasitraukti tasai, kuris ją varžo; tada tai pasirodys Nedorėlis, kurį Viešpats Jėzus sunaikins savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo didingu atėjimu. Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, netikri ženklai ir stebuklai ir visokios nedoros apgaulės tiems, kurie eina į pražūtį už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išganymui. Todėl DIEVAS JIEMS SIUNČIA GALINGĄ SUVEDŽIOTOJĄ, ir jie tiki melu; taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę.” (Antrasis tesalonikiečiams, 2, 1-12)

“Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais, kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu, draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą.” (Pirmas Timotiejui, 4, 1-3) 

“Vaikeliai, atėjo valanda paskutinė. Kaip esate girdėję, ateis Antikirstas; taigi dabar pasirodė daug antikristų. Iš to sprendžiame, jog atėjo valanda paskutinė. Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog nevisi yra mūsiškiai. Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote. Rašiau jums ne kaip nežinantiems tiesos, bet todėl, kad pažįstate ją ir iš tiesos negali kilti joks melas. Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tasai yra Antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų.” (Jono pirmas, 2, 18-21)

“Iš to pažinsite Dievo Dvasią: ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ATEISIĄS. JIS JAU DABAR YRA PASAULYJE.” (Jono pirmas, 4,2-3)   

Jonas net pats sau prieštarauja, sakydamas, kad Antikristas dar ATEIS, ir čia pat jis teigia, kad jis JAU YRA ATĖJĘS.

Tokiomis nuostatomis gyvenant tiek Pauliui, tiek Jonui, aišku, kad pasąmoninė BAIMĖ jiems piešė gigantiškus siaubo paveikslus, todėl jie BIJOJO PATYS IR GĄSDINO KITUS, o kiti labai mikliai pasinaudojo savo interesų tenkinimui, pateikdami jų parašytus laiškus kaip Dievo žodį, kuris su Dievu neturi nieko bendro iš viso. Žmonėms galima labai lengvai įvaryti baimę ir juos lengvai valdyti, manipuliuoti jų sąmonę ir pasąmonę, apimtą baimės ne tik pasąmonės lygiu, bet jau prasiveržiančią ir į sąmonės lygį. O tada tokie žmonės tampa DIEVOBAIMINGI ir PAKLUSNŪS. Ir nesvarbu iš kokių tribūnų ar bažnyčios sakyklų būtų sakomas šis žodis, bet neatsiranda nė vieno, kuris pasakytų, jog karalius yra nuogas ir jog TOKS žodis NĖRA Dievo žodis, o grynas PRASIMANYMAS, taip pat pagimdytas BAIMĖS, lygiai taip, kaip ir MELAGINGAS yra teiginys, jog kunigas yra TARPININKAS TARP DIEVO IR BET KURIO KITO ŽMOGAUS. Tai netiesa, nes TĖVAS yra padovanojęs savo dvasią kiekvienam žmogui ir ji gyvena KIEVIENAME ŽMOGUJE IR BENDRAUJA SU KIEKVIENU ŽMOGUMI BE JOKIO TARPININKO.  Tėvui joks kunigas nereikalingas, kad bendrautų su žmogumi, kaip ir žmogui KUNIGAS NEREIKALINGAS, nes dvasinė komunija – pats intymiausias dvasinis ryšys tarp Tėvo ir Jo vaiko vyksta TIESIOGIAI PER NUOŠIRDŲ SIELOS ATVĖRIMĄ TĖVUI.  

Todėl net ir šitose keliose citatose apie Antikristo atėjimą prieš Jėzaus antrąjį pasirodymą nėra jokios logikos. Aš turiu jums tą atskleisti ir šioje vietoje, kad matytumėte jūs, ir kitiems padėtumėte pamatyti, ir tuo pačiu netikėti tokiais prasimanymais.

Dievo Šviesos negalima uždengti, nes ji sklinda ne iš išorės, bet iš VIDAUS, KIEKVIENO IŠ MŪSŲ VIDAUS, KURIS TOKIAIS PRASILENKIANČIAIS SU TIESA TEIGINIAIS NE TIK NETIKI, BET PATS PATIRIA SAVO ATSIVĖRIMU TĖVO MEILĖS ŠILUMĄ IR ŠVIESĄ VISUR IR VISADA, DĖL TO JIS IR SAKO – JOKIO ANTIKRISTO NĖRA IR NEBUS, NES YRA TĖVO MEILĖS ŠILUMA IR ŠVIESA.

Tėvas – JĖZAUS KRISTAUS IR MŪSŲ – yra vienas visiems, ir jis yra mylintis, o ne baudžiantis. Jis nesukuria jokių piktų dvasių ar demonų. Tačiau Jis suteikia LAISVĄ VALIĄ kiekvienam asmeniui, kad šis savo veiksmus ir mintis įprasmintų laisva ir tik laisva valia; ir visų meilės ir šviesos labui. Būtent dėl to Jis ir atsiuntė savo Sūnų, kad padėtų žmonėms praregėti ir pasukti meilės ir šviesos keliu. Tėvas panaudoja daugybę savo sūnų ir dukrų, kad planetoms paskleistų šviesą ir pažangų vystymąsi visos kūrinijos gerovės labui. Jėzaus atėjimas – tai paties aukščiausiojo rango dvasios – Vietinės Visatos vieno iš dviejų Sutvėrėjų ir Valdovų nusileidimas iki žmogaus lygio ir SAVĘS PADOVANOJIMAS žmogaus pavidalu, kad sustiprintų ir apšviestų žmoniją. Ir Jėzus tą padarė. O nušvitę žmonės tęsia Jėzaus darbą mylėdami ir šviesdami savo sielos brolius ir seses visumos labui. Tai iš kur dabar Paulius ir Jonas susigalvoja TOKIĄ TĖVO MEILĖS IŠ ŠVIESOS NEVERTĄ TEIGIMĄ, kad iki Jėzaus antrojo atėjimo BŪTINAI TURI ATEITI DAR TAS NEDORĖLIS, TAS ANTIKRISTAS? Jonas dargi sako, kad jis JAU YRA ATĖJĘS. Ir dar kategoriškai priduria: “Tasai yra Antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų.“ Todėl, vadovaujantis tokia Jono trumparegiška nuostata išeitų, jog visi budistai yra antikristai, nes jiems Buda yra svarbiausias personažas, kuris su Tėvu neturi nieko bendro, kaip ir su Sūnumi; visi krišnaitai, indusai, musulmonai, judėjai, taip pat, anot Jono logikos, yra antikristai. O TAI BŪTŲ NETIESA.

Lygiai taip pat tai nebūtų tiesa teigiant taip, kaip teigia Paulius, kad visi tikėtų JUO, sakančiu, kad dar būtinai turi ateiti tas Nedorėlis, kuris klaidins visus. Ir KODĖL JIS ateis? O gi todėl, kad “...DIEVAS JIEMS SIUNČIA GALINGĄ SUVEDŽIOTOJĄ.“ Jūs tik susimąstykite, KĄ TEIGIA PAULIUS – ANTIKRISTĄ IRGI SIUNČIĄ DIEVAS, KAIP PRIEŠ TAI JIS SIUNTĖ JĖZŲ. Tada seka logiška išvada, kad Antikristas taip pat yra Dievo Sūnus, kurio misija yra KLAIDINTI ŽMONES IR NEIGTI IR TĖVA, IR SŪNŲ. Tai tolygu fariziejų mestiems Jėzui kaltinimams, kad Jėzus demonus išvarinėjo velnių galia: “‘Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo galia.‘ (mano pastaba – tikrasis vardas Belzebubas; jis vadovavo toms Tarpinėms Būtybėms, kurios prisijungė prie mūsų Planetos Princo, Kaligastijos, išdavystės Liuciferio maišto prieš Tėvą metu). Žinodamas jų mintis Jėzus tarė: ‘Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys. Tad jeigu šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tuomet galėtų išsilaikyti jo karalystė?‘“ (Mato, 12, 24-26) Taigi ir šiuo atveju Dievas siunčia iš pradžių savo Sūnų Jėzų, kurį net “paaukoja“ ant kryžiaus, kad atpirktų žmonių nuodėmes, o tada Dievas vėl siunčia kitą savo Sūnų – Antikristą – kuris klaidintų žmones, kad šie vėl nugrimztų į nuodėmes, tuo pačiu Jėzaus visas šviesos pastangas paverčiant niekais. Tai ir čia išeina, kad Dievas pats veikia prieš SAVE, ir šitaip Jis “susiskaldo.“ Iš kur vis tik gali “tas antikristas“ atsirasti, kai Tėvas kuria meilę ir tiesą. O gi iš tokių, kaip Paulius sustabarėjusių biblininkų dogmatų, kurie pradės išvedžioti ir neleisti kitiems nė per nago juodymą nukrypti nuo parašytų teiginių. Būtent Naujasis Testamentas – NEGYVAS IR DOGMATINIS – ir sėja tokias mintis, kad atsirastų visokie satanistai ir panašūs į juos antikristai, fašistai, kuriems gyvas patyrimas su atrastu Tėvu savyje nei girdėtas, nei realus, ir tada jie tampa savo pačių PASĄMONĖS BAIMĖS VEIKIMO VERGAIS. O kadangi pasąmonė turi milžiniškus klodus informacijos, ir yra tiek užteršta ir chaoso būklėje, tai joje viešpatauja baimė, kuri ir Pauliui, ir Jonui pagimdė šitą pačią absurdišką mintį apie kažkokio antikristo atėjimą iki Kristaus antrojo pasirodymo planetoje.

Ir šia mintimi jie sėjo nebūtus dalykus kitiems, kurie savo ruožtu teigė dar kitiems – ir taip per kartų kartas – juk taip pasakyta vadinamajame Dievo žodyje. Būtent vien dėl to šita absurdiška mintis tebėra gaji iš šiandien, ir ji tebekausto daugelį žmonių savo BAIME.

Ir jiems daugiau jokių argumentų nebereikia.

O kada satanistai, kurie neatsirado tarp mūsų iš Mėnulio, dėl savojo neišmanymo ir pasąmonės BAIMĖS įtakos, prie kurios prisidėjo šitas pats Naujasis Testamentas ir negyva ritualinė ir dogmatinė tamsos bažnyčia, veikia realiai, tada ir šitokia tamsa nesitraukia taip lengvai. Štai tuomet visa tokia vien tik žmogaus, tamsaus žmogaus, veikla, besiremianti irgi vien tik jo laisva valia, tačiau nusigręžiant nuo Tėvo, tuoj pat kitų, bet taip pat tamsių mūsų sielos brolių ir sesių, pilnų BAIMĖS SAVO VIDUJE, yra pateisinama ir pagrindžiama “dievo“ žodžio teiginiais, jog KITAIP IR BŪTI NEGALI. Šviesa DAR NEGALI ateiti per mus, mes dar turime LAUKTI ANTIKRISTO, UŽLIPUSIO Į DIEVO SOSTĄ, O JAU JĮ NUTRENKS NUO TEN ANTRĄ KARTĄ PASIRODĘS JĖZUS KRISTUS.

Aš jums sakau, jog tai yra didžiausi Pauliaus, Jono, ir panašių į juos dabartinių kupinų pasąmoninės baimės vergų paistalai, kurie paralyžiuoja jūsų pačių, kurie tikite tokiais paistalais, ir mąstymą, ir LAISVĄ valią, nes jūs imate galvoti, kad nieko vis tiek nepasikeis, ką bedarytumėte šviesaus, nes Paulius ir Jonas įspėjo, kad PRIEŠ TAI BŪTINAI DAR ATEIS TAS NEDORĖLIS, ATEIS ANTIKRISTAS, TODĖL REIKIA BŪTINAI LAUKTI JO, ĮSIKABINUS BIBLIJOS CITATŲ, IR TIK ANTRĄ KARTĄ PASIRODĘS JĖZUS SUGEBĖS ANTIKRISTĄ SUNAIKINTI.

Būtent dėl to kiekvieną ŠVIESOS ir GYVOS TIESOS BESIPLEČIANTĮ žodį tuoj pat aštriomis strėlėmis sutinka šitie PRIGĄSDINTI IR BAILŪS TIKINTIEKJI. Jie neturi ĮTIKĖJIMO NEI Į TĖVĄ, NEI Į JĖZŲ, todėl jie tą pačią akimirką ir priklijuoja negyvą ir dogmatinę etiketę, NET ir Jėzaus ir Tėvo šviesai ir tiesai, kaip kilusiai nuo ŠĖTONO. Ir tas, kuris ją perteikia, tuoj pat jų irgi pavadinamas tarnaujančiu Šėtonui. IR TUOJ PAT JIE PRISIMENA ŠIUOS PAULIAUS ĮSPĖJIMUS APIE ANTIKRISTO APGAULĖS ŽODĮ, KURIS TIK PAINIOJA IR APGAUDINĖJA, NES TAIP BUVO IŠMOKYTI, O TIKSLIAU IŠDRESIRUOTI PAULIAUS IR JONO TOKIŲ PSEUDODIEVO ŽODŽIŲ.   

Iš kur galėjo atsirasti tokios nesąmonės Pauliaus ir Jono galvose? O gi iš klaidingai suprastų ir atmintyje mažai teišlikusių Jėzaus mokymų apie Liuciferio maištą ir šito maišto užbaigimą Jėzui atsilaikius prieš Šėtono gundymus. Todėl ir atsirado puolęs šviesos angelas Liuciferis, atsirado ne Šėtonas, bet šėtonas, veikiantis žmones. Jėzus pasakojo apie Liuciferio valdymą, jo norą iškelti save aukščiau Tėvo, užimti sostą, tik nenurodydamas jiems, kad šis veiksmas vyko Satanijos Vietinėje Sistemoje, nes apaštalai šitokio mokymo apie Vietines Visatas sudarančiųjų dalių valdymą vis tiek nebūtų suvokę. Todėl Jėzus kalbėjo jiems apibendrintai, nors vartodamas realius Satanijos Vietinės Sistemos maištą prieš Tėvą sukėlusių ir neištikimų vadovų Liuciferio ir jo pavaduotojo Šėtono vardus. Ir atėjęs į pasaulį Jėzus oficialiai užbaigė Liuciferio maištą, kada atsilaikė prieš Šėtono, Liuciferio pavaduotojo, gundymus, kurie vyko ant Hermono kalno dar iki Jėzaus krikšto Jordano upėje. Tad palyginimas, jog Liuciferis kaip žaibas krito žemyn, buvo tik simbolis, parodytas Jėzui. Ir šituo simboliškai pasakoma, kad Liuciferio-Šėtono klaidinimai nebeturės tokios įtakos, kokią galėjo turėti, ir kokią turėjo iki maišto oficialaus užbaigimo, nebent pats tvarinys savo laisva valia norėtų susitapatinti su blogiu visiškai nusigręždamas nuo Tėvo gyvos ir patiriamos meilės ir šviesos. Bet tai jau bus to individo apsisprendimas laisva valia.

Todėl Jėzaus pasisakymai apie jo sugrįžimą į planetą, kada jis bus šlovėje ir galioje ir matomas dvasiniu žvilgsniu, niekada nė vieno nebuvo suvokti be iškraipymų. Dėl to ir atsirado tokie prasilenkiantys su tikrove teiginiai, kad Jėzui ateinant antrą kartą prasivers ir žemė, ir drebės ji, ir ugnies žaibai svaidysis, ir pasaulio pabaiga ateis, nes tokia bus Jėzaus Kristaus galia. O jeigu jau pirmojo atėjimo metu Jėzus numetė nuo sosto puolusį šviesos “angelą“ Liuciferį, tai turi būti ir antrojo Jėzaus atėjimo metu kažkas, ką reikėtų taip pat nutrenkti žemyn. Jeigu tada, pirmojo savo atėjimo metu Jėzus atsilaikė prieš Šėtoną, tai tuomet reikėjo BŪTINAI SUGALVOTI prieš Kristaus antrąjį pasirodymą jam tinkantį priešininką. O juo gali būti ne kas nors kitas, kaip tik ANTIKRISTAS. Juk kova turi tęstis. Kristus turi atėjęs KOVOTI SU VERTU SAVO LYGIO PRIEŠININKU. Ir tokių tiesos neatitinkančių teiginių per kartų kartas, nuo pat lopšio, ir net laukiant kūdikių, juos gimdant, juos auklėjant, yra sunkte prisisunkusi žmogaus pasąmonė, ir ji vis labiau ir labiau savo raizgynėmis apraizgo žmogaus viduje esančią sielą, kad ji niekaip negali išsilaisvinti ir ištrūkti į šviesą, nes toji pati pasąmoninė baimė gyvuliniam protui ir toliau diktuoja savo sąlygas ir stabdo žmogaus dvasinį nušvitimą ir vystymąsi.

Tačiau net ir paties Naujojo Testamento pranašystės esminis aspektas – ATĖJIMO LAIKMETIS – neišsipildė:

Morkus savo evangelijoje labai konkrečiai Jėzaus lūpomis pasakė:

”Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,  žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. IŠ TIESŲ SAKAU JUMS: NEPRAEIS NĖ ŠI KARTA, KOL VISA TAI ĮVYKS. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas.“ (Morkus, 13, 28-32)

Taigi, ŠI karta PRAĖJO. IR DAUG KARTŲ JAU NUGYVENO, PER ŠITUOS DU TŪKSTANČIUS METŲ, O ŠIS LAIKMETIS, KAD JĖZUS SUGRĮŠ DAR APAŠTALŲ KARTOS LAIKMETYJE, TIK NENURODANT KONKREČIOS DIENOS IR VALANDOS, NEIŠSIPILDĖ. Ir negalėjo išsipildyti, nes tai yra žmonių sugalvoti žodžiai, kokių Jėzus nesakė, kad jis sugrįš dar tebegyvenant anai kartai. Deja, savavaliauja Naujojo Testamento autoriai taip, kaip jiems tai atrodo, o kad būtų stipriau, tuos žodžius įspraudžia ir į Jėzaus lūpas. O kad dar labiau sustiprintų Jėzaus antrojo atėjimo galią, jų supratimu, tada išgalvoja prieš Jėzaus atėjimą dar ir kažkokio neegzistuojančio antikristo pasirodymą, mat be jo, Kristus ateiti vėl “NEGALI.” Išeina, kad Kristus yra nuo jo PRIKLAUSOMAS, jis nori, kad atėjęs kažkoks sugalvotas blogio personažas pridarytų blogų darbų pasaulyje, štai tada jam bus parengtas kelias pasirodyti antrą kartą. TOKIE NAUJOJO TESTAMENTAO TEIGINIAI YRA GRYNI ŽMOGIŠKI PRASIMANYMAI. Prasimanymai iš BAIMĖS. Ir tik tiek. Todėl ir neverta dėl to sukti galvos, kad JŲ PRAMANYTI VADINAMIEJI PRANAŠAVIMAI NEIŠSIPILDĖ. Kas ne Jėzaus pasakyta, tas, net ir įdėjus į jo lūpas, netampa TIESA, KURIOS MOKĖ JĖZUS.