Algimanto mokymas apie sausio tragiškus įvykius ir Apvaizdą, 2012 01 14

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimanto mokymas, pasakytas jau po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2012 01 14

Jį man išprovokavo tik prieš akimirką vieno iš mūsų, dalyvavusių gyvosiose pamaldose, pavartotas vienas žodis – SOVIETŲ – ir jo mintis kurti televizijos scenarijų. 
Kadangi šis mokymas perteiktas šnekamąja kalba, tai jį skaitant jums daug kur galės kažkiek užkliūti minties vientisumas, nors kai kurias vietas pakoregavau, kad būtų nors kiek aiškiau, apie ką eina kalba, nes kalbant yra panaudojamas balsas, gestai, kurie taip pat papildomai suteikia aiškumo sakomoms mintims, tuo tarpu raštu jas pateikus gali kai kur būti ir nelabai aišku. Tačiau vis tik pasiskaitykite. Pamąstykite.


Telydi jus ramybė.
Su broliška miele,
Algimantas
--------------------
Mielieji, noriu atkreipti dėmesį, kad tokio žodžio, kaip SOVIETŲ, lietuvių kalboje nėra; yra TARYBŲ, nes čia yra rusiškas žodis SOVIET – tai yra TARYBA. Vartojimas šito žodžio liudija, kad tie žmonės turi savyje neapykantos, pykčio. Jie laužo kalbą, jie laužo nusistovėjusias normas, ir įveda tai nevisi sąmoningai suvokdami, kiti tiesiog pakartodami tai, bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad tokio žodžio lietuvių kalboje nėra, o yra tas žodis, kurį tada nutyli. 
Tai mes, eidami urantų keliu, turime mylėti visus vienodai, tuo labiau savąją kalbą. Reiškia mes turime atsisakyti šito žodžio, nors kiti ir vartoja. Mes turime vartoti lietuvišką žodį – Tarybų Sąjunga, ne Sovietų Sąjunga, tarybiniai kariai, ne sovietų kariai. Ir tą reikia sakyti su MEILE. Tai yra labai sunku. Tai yra būsena.
Kai daužo buožėm ten, kur kadrai pasklido po pasaulį, kur buožėm daužė, tai daužė prieš mano akis, ir tada aš buvau kupinas ryžto, kad reikia šitiems taip pat buožėm atsakyti. Tada buvo tokia nuostata, kad prieš agresorių, tu, pagal savo pajėgumą, aišku, tu negali eiti beginklis prieš tankus, bet, kada tu matai, kaip išsityčioja iš tavęs, tai šita prasme, mes, būdami dabar urantų kelyje, net ir tam kareiviui, kuris su buože daužo, neturime jausti nieko kito, tik meilę, bet šitą veiksmą – daužymą su buože – mes turime atmesti, kaip prieštaraujantį meilės Rojaus Trejybės valiai, bet tas, kuris tą atlieka, jis turi būti mūsų MYLIMAS, nepašiepiamas, nemenkinamas. 
Tai dėl to urantas ir skiriasi nuo bet kokio kito, kuris nelanko gyvosios šventovės, kad net ir skaitydamas Urantijos Knygą jis nepajunta tų virpesių, kad jis pajaustų visai struktūrai, kuri naudoja jėgą, meilę, kuri naudoja apgaulę, jiems meilę pajaustų. 
Taip, reikia meilę JAUSTI. 
Bet tu gi negali įtikinti, kad pajaustų. Jeigu jauti, tai jauti, jeigu nejauti, tai nejauti, ką darysi. 
O tada aš nejaučiau jiems meilės.
Ir kada mes stovėjom prie televizijos durų, ir ėjo jau atvežti kareiviai, jie iš šarvuočių buvo išlaipinti, jauni vaikinukai, aštuoniolikmečiai, ir jie ėjo taip grupe. Jie neturėjo ginklų, vėliau atvežė su ginklais, o šitie su strypais ėjo, armatūriniais, tokio ilgio, strypais, ir su tais strypais jie ėjo į mus, o mes buvome susikabinę už parankių, nes kažkas paleido šūksnį, sako, susikabinam už parankių, nes taip tvirčiau; ir jie taip skleidėsi iš tos grupės į išorę, atskiros grupelės tų kareivių-kareiviukų, na, aštuoniolikmečiai vaikeliai, ir mus palaipsniui susikabinusius išsklaidė. 
Ir kada jie ėjo vis artyn, aš žiūrėjau jiems į akis. Tai buvo stiklinės akys, kaip robotų, zombių. Jie nieko nesuprato, ką jie daro, tarsi būtų užhipnotizuoti. Aš nežinau, kokiais jie narkotikais buvo apsvaiginti, ir kada aš jiems sakiau – rebiata, nu začiem vy tak pastupajete, tut mirnyje liudi, ani že nečevo vam nedelajut – vaikinai, kodel jus taip elgiatės, juk čia taikūs žmonės, jie gi jums nieko nedaro – išvis, kad būtų nors kokia reakcija; kaip pro tuščią stulpą, kaip pro medį jie ėjo. Ir kada jie jau nustūmė mus nuo įėjimo, iš vidaus atėjo kažkokie kiti kareiviai, bet jie buvo daug vyresni, ir vienas pradėjo šaukti : Vot što vy zdelali, vot što vy zdelali, pasmatrite – Štai ką jūs padarėte, štai ką jūs padarėte, pažiūrėkite. O ten buvo atvežtas vienas desantininkų lavonas, jau televizijos viduje, ir jie kaltino, kad tai padarė būtent tie žmonės, kurie buvo taikūs, be ginklų, be nieko. 
Ir po labai trumpo laiko, nes čia taip viskas vyko keliolika minučių, keliasdešimt minučių, buvo atvežti kiti kareiviai; tankai irgi atsirado. Ten – televizijos pastate – vyko remontas, ir prie pagrindinio įėjimo buvo betoninės tvoros iš blokų užtvertos, bet blokai buvo tokie siauri, ne tie, kuriuos deda ant lubų, bet tokie tvorom daryti blokai, tai juos tankas išvertė ir privažiavo prie pat įėjimo, prie pat lango ir pradėjo sukinėti tanko patrankos vamzdį, o kitas tankas pradėjo šaudyti tuščiomis salvėmis, bet kadangi erdvė nedidelė, tai visi langai tirtėjo, bet paskiau žmonės pradėjo klijuoti, kaip karo metais, kryžius iš popieriaus, kad sutvirtintu langus, kad jie neišbyrėtų. Tada jau buvo atvežti kareiviai, kurie su automatais daužė žmones, bet aš tuo metu galvojau, na, jau viskas, ką čia daugiau daryti, viskas jau baigėsi, eisiu prie parlamento. Tai buvo kažkur gal pusę trijų nakties. Su ruporu mašina važiuoja, kaip karo metais, paleistas įrašas dviem kalbomis – rusų kalba ir lietuvių kalba – gelbėjimo komiteto kažkoks manifestas ar rezoliucija, ir kvietimas: skirstykitės, nes į savo rankas valdžią paėmė gelbėjimo komitetas visų darbo žmonių labui. 
Ir aš galvoju – viskas, kareiviai jau užėmė teritoriją – atsisukau atgal, žiūriu kaip tik tuo metu tie buožėmis darbuojasi. O gatvėje buvo išjungta visa šviesa; jokių lempų nebuvo, patamsis buvo; prieš tai gatvėje buvo šviesa, taip buvo padaryta – buvo šviesa išjungta – kai šita operacija prasidėjo.
O aš tuo metu kaip tik buvau grįžęs iš televizijos, gal apie aštuntą valandą vakaro, nes keletą parų mes budėjome televizijoje, tiesiog buvome be miego, o kadangi buvo labai daug televizijos kompanijų, o visos televizijos kompanijos gavo iš mūsų paslaugas, kadangi mes dirbome su užsienio, daugiausia su amerikonų, ir angliškai kalbančiomis ir vokiškai kalbančiomis kompanijomis, konkrečiai mūsų direkcija, Užsienio Ryšių ir Komercijos programų – Baltų – direkcija, kurios direktoriumi aš buvau, dirbo su filmavimo grupėmis; net ir japonai tuo metu buvo, ir jie visą tą medžiagą perduodavo iš mūsų televizijos, kadangi tuo metu nebuvo tokios technikos, kad būtų galima tiesiog iš įvykio vietos perduoti; reikėdavo atvažiuoti į televiziją, panaudoti užsakytas relines linijas – kai kurios buvo antžeminės, kitos eidavo per palydovą. 
TV bokštas buvo užimtas, televizija taip pat buvo užimta, reiškia negalima kaip anksčiau būdavo galima perduoti, tai tada reikėdavo važiuoti į Kauną, ir iš Kauno perduoti, kadangi jis nebuvo užimtas. Konkrečiai su japonais dirbau aš, tai važinėjom su japonais perduoti naktį; čia nufilmuoja ir paskiau kokią antrą-trečią valandą nakties važiuoja ir per ten per užsakytas relines linijas perduoda. Kadangi buvo DAUGYBĖ tų televizijos kompanijų, o techninių galimybių nebuvo, tai visi turėjo stovėti eilėje. Todėl mūsų direkcija turėjo viską koordinuoti – kada kam paskirti kokius intervalus, ne po daug, po dvidešimt, trisdešimt minučių, kad galėtų nors kiek perduoti pasauliui informacijos, ir kuo plačiau – į įvairias pasaulio valstybes, bet apimant praktiškai visas: ir Australiją, ir Ameriką, Europą, Japoniją. Šita prasme iš tikrųjų informacija buvo skleidžiama.
Tuo metu aš nėjau dvasiniu keliu, todėl man ir minties nebuvo, kad tai gali būti kažkokių dvasinių jėgų pasireiškimas, nes apie dvasines jėgas aš nieko nežinojau, tuo metu. 

Natūralu, buvo supratimas, kad bus puolimas, kad kažkas turi vykti, o žurnalistai jau tada turėjo tą maitvanagių, grifų alkį – jie jau laukė keletą savaičių, jie jau laukė. Tai sulaukę pirmojo šauklio, kada prieš savaitę buvo užimti Spaudos rūmai, ir ten jau buvo pralietas kraujas, ir vis tiek jie niekur nevažiavo vis laukė, laukė – kažkas turi būti, kažkas turi būti, kažkas turi būti – ir sulaukė jie tų įvykių, ir tuos įvykius perduoda, kadangi pasaulis nebuvo iki tol sukrėstas. Buvo vienintelė problema, kad Jugoslavijoje turėjo taip pat pratrūkti įvykiai. Jie prasidėjo, bet jie prasidėjo galima pasakyti gal diena vėliau, gal pusdieniu vėliau, kad čia dar nuskambėjo, bet paskiau ten prasidėjo tiesiog žudymas, masiškai. Čia dar nebuvo tokios aukos didelės. Tarsi buvo, laiko atžvilgiu, irgi Apvaizdos derinama, kad dar sulaikytų jugoslavų konfliktą, kad šitas konfliktas, Lietuvoje, atkreiptų pasaulio dėmesį, nes po Jugoslavijos, čia jau nebūtų kreipę dėmesio – ten šimtai, tūkstančiai jau buvo žudomi, o čia, jeigu dešimt, dvidešimt, šimtas, du šimtai, jau nebebūtų tokio šoko, koks buvo tuo metu.

Sunkiausia man asmeniškai buvo kita akimirka, būtent sausio 13 diena kada išaušo, kada jau buvo televizija užimta, ir mes susirinkome vėl jau nebe į televiziją, bet susirinkome prie parlamento. Bet prieš tai buvo dar sunkesnis momentas, kai kitą rytą aš nuėjau į parlamentą, kadangi aš turėjau akreditaciją; mes dirbome su užsienio televizijų kompanijomis, tai mes tie, kurie su užsieniečiais dirbome, tai visuomet gaudavome akreditaciją metams, nes reikia organizuoti interviu su įvairiais politikais, tuo pačiu ir su parlamentarais, tai turėjome leidimus į parlamentą patekti bet kada, ir tie leidimai buvo su nuotraukomis, todėl jie buvo ne vienkartiniai, o ilgalaikiai, metams galiojantys, ir bet kada galėjai patekti – ar antrą valandą nakties, ar ketvirtą valandą nakties, žodžiu, be apribojimų; ir buvo sunkiausia kita para ta prasme, kad kada aš ėjau į parlamentą, tai buvo kokia antra valanda, dienos, ir tokia šlapdriba krenta, ir vienas kažkoks, atvažiavęs iš Jungtinių Valstijų, kunigas aiškina, kaip reikia vykdyti pasipriešinimą taikiomis priemonėmis panaudojant Molotovo kokteilį – degų skystį. Jis aiškina per atidarytą parlamento langą miniai, ir kaip tik aš eidamas į parlamentą girdžiu tuos žodžius – patenku į vidų, ten dar dalyvavau tokioje radijo laidoje, ir ... 

Psichologiškai buvo labai sunku. Kuria prasme buvo sunku? Po tų nemiegotų naktų nuovargis yra toks milžiniškas, tave traukia nors kur susispausti kamputyje ir nors kiek pailsėti, nusnūsti, plius – tau visą laiką prieš akis tų kareiviukų stiklinės akys, ir paskiau tie milžiniški, tvirti kareiviai, kurie buvo ta vadinamoji KGB ALFA grupė, kurie sakė – jūs tą padarėte, užmušėte mūsų kareivį – kurie darbavosi automato buožėmis, nes jie daug vyresni buvo, tikrai ne to amžiaus, kaip tie kareiviai įprastiniai, šauktiniai, tai iš tų stiklinių akių, iš to sužvėrėjusio veiksmo bus tragiškų pasekmių. 

Ir dabar čia buvo užrakintos parlamento durys, mes norėjome išeiti, su vienu iš televizijos kolegų mes buvome drauge, tai mums pasakė prie durų, jog durys uždarytos ir išėjimai užminuoti, kadangi reikalingas simbolinis laužas, parlamentas reikalingas tam, kad vyko pasipriešinimas, nes visada buvo priekaištaujama, kad Smetona neiššovė bent simbolinio šūvio, kad galėtų pasakyti – priešinosi Lietuva. Tada jiems būtų argumentas iš po kojų išmuštas, kad patys nubalsavo ir į Tarybų Sąjungą įstojo, o niekas neokupavo, ką ir teigdavo tarybinė propaganda. 

Tai kad užrakintos durys, ir užminuota, plius dalina visiems dujokaukes, sako, eik, paimk dujokaukę, tai aš galvoju, čia jau ne juokais bus, ir kada iš pasąmonės iškyla tie vaizdiniai, kaip eina tie kareiviukai su buku žvilgsniu, ir tie, kurie jau galingi kareiviai, išmokyti, galvoju, aišku, bus liepsna, bus kaip reikiant, nes ką darysi, reiškia išeiti negali. Paėmiau dujokaukę, bet kaip įprasta pas mus, dujokaukės yra trim dydžiais per didelės, tai koks skirtumas ar ta dujokaukė ant veido ar ne, vis tiek jos netinka, bet vis tiek paėmiau, ką darysi; ir tas mano kolega paėmė, jis Kalba Vilniuje dirbo, tada buvo toks savaitraštis. Radijo studija parlamente buvo, ir tada aš per studijos radiją kalbėjau, aiškinau – tuo metu buvo labai aktuali Čilėje situacija; Pinočetas buvo valdžioje, kuris irgi buvo nuvertęs Aljendę, tuometinį prezidentą, ir kaip generolas užgrobė valdžią, sušaudė stadionuose daugybę žmonių, ir žmonės eidavo demonstracijoje protestuodami prieš Pinočetą, ir šaudydavo į demonstrantus. Aš prisimenu, aš sakiau, juk tie, kurie ėjo pirmosiose gretose protesto demonstracijose, jie žinojo, kad į juos šaus tikromis, ne guminėmis, kulkomis, bet JIE ĖJO.

Ir tas įspūdis, kada tu jauti uždarą erdvę, tu išeiti negali, tu žinai, kad čia laksto su Molotovo kokteiliais tie gynėjai parlamento, nes jie neturi kuo apsiginti, šautuvai yra medžiokliniai, na, juokingai atrodo viskas, drabužiai tokie, kaip dabar mūsų – paprasti, civiliniai, maišai uždėti ant langų. Ką tai reiškia? Tai – tiktai simbolis ir tiek. 

Ir kada vakare nuvilnijo gandas, kad išvažiavo parlamento delegacija į Šiaurės karinį miestelį dar derėtis, kad nepultų parlamento šiąnakt tankai, ir kažkur gal pusę devynių vakaro sugrįžo, ir pasakė, kad nepuls, tai atrakino duris, nežinau, kokios ten buvo minos, ar tiktai atitinkamose vietose jos buvo padėtos, kada išleido, tai, kas norėjo – kas nebuvo gynėjas ar parlamentaras – tas išėjo. 

Ir štai aš išėjau už šitų durų į lauką, ir PAJUTAU – A-A-A-LAISVĖ! Aplinkui yra tankai, aplinkui OMON‘as, bet tu jauti, kad tai yra nebe keturios sienos, tu gali įkvėpti orą, o ten, toje aplinkoje, kai nei langų, kur mes buvom, nėra, net ir posėdžių salė – be langų, tai tas keturių sienų uždaros erdvės toks slėgimas, ir žinojimas, kad tai pavirs tokiu simboliniu laužu, panašu; ir kai tu išeini – net ir užgrobtame mieste, sakykime, tu nesijauti saugus arba laisvas, bet pajutai SKIRTUMĄ. LAISVĖ – tai ne tos uždaros durys. Tu jauti iš karto ERDVĘ.

Visa ta aplinka ir toliau – sustojimas – nepulti parlamento. 

Tai ir buvo tos APVAIZDOS veikimas, kad sustabdė Rusijos generolų KITĄ žingsnį. Koks kitas žingsnis? Reiškia turi būti šūvis paleistas, net ir provokuojantis šūvis galėjo būti paleistas. Tai šita prasme generolai sustojo, ne SAVO noru. Koks gali būti geras generolas, jeigu sustojo? Jam reikia pergalių, kad jis raportuoti galėtų – štai, numalšintas sukilimas Lietuvoje, ir taip toliau, ir taip toliau. 

Štai taip ir veikia Tarpinės Būtybės ir dvasinės būtybės; veikia, derindami scenarijų taip, kad čia būtų pirmiau negu Jugoslavijoje, nes Jugoslavija prasidėjo vėliau. Ir man tada buvo gaila, galvojau, štai dabar bus nukreiptas tų užsienio kompanijų dėmesys nuo Lietuvos, kur būtų vien tik Lietuva-Lietuva-Lietuva, į Jugoslaviją, o kadangi ten laužas liepsnojo didesnis, tada pereis ir didesnis dėmesys iš televizijos kompanijų. Čia dar buvo išlaikomas dėmesys, kadangi tai buvo vis tiek Tarybų Sąjunga – ta kita stovyklos pusė, ir tą dėmesį išlaikė.

Bet, kuo toliau, tuo labiau aš jau šiandien galiu TVIRTAI pasakyti – iš tikrųjų žmonės prisiėmė SAU visus nuopelnus. 

O kada buvo ta įtampos aukščiausia viršūnė, o tai buvo būtent sausio dvylikta, naktis, trylikta, keturiolikta, kai buvo NEŽINIA, nes kiekviena akimirka, nutolinanti nuo TOS akimirkos, kai buvo šitie objektai UŽGROBTI – televizija, televizijos bokštas – ir visą laiką kilo abejonė, ar parlamentą grobs, ar negrobs, tai kiekviena akimirka, nutolinanti nuo šitos valandos, taip pat žmonėms leido – po trupučiuką – kiek tai buvo įmanoma tomis sąlygomis, rimti, rimti, rimti.

Bet malda liejosi VISAME mieste, šeimose, miesteliuose. Malda buvo iš tikrųjų NUOŠIRDI, nes žmonės tą darė iš esmės apimti ir baimės, ir nerimo, ir beviltiškumo, nežinojimo, kokios išeities – kitos – galima griebtis. Ir bažnyčiose buvo maldos NUOLATINĖS. Tai tas NUOŠIRDUS kreipimasis atitiko Rojaus Trejybės valią, kad nebūtų pralieta ta milžiniška kraujo lavina, kokia liejosi Jugoslavijoje. Apvaizda buvo čia panaudota, kuri nebuvo panaudota Jugoslavijoje.

Tai dėl to pirmiausia ordiną reikia duoti Rojaus Trejybei, Kristui ir Nebadonijai, Apvaizdai; PIRMIAUSIA Laisvės Gynėjų medaliai turi būti JIEMS suteikti. Kadangi Jie materialiai negali užsikabinti šitų blizgučių, tai mes turėtume, pirmiausia, išreikšti padėką KIEKVIENĄ SAUSIO 13-ąją ROJAUS TREJYBEI, SŪNUI KŪRĖJUI-JĖZUI IŠ NAZARETO ŽMOGIŠKUOJU PAVIDALU, IR VIETINĖS VISATOS MOTINAI DVASIAI, kurią girdėję kiti kaip Šventąją Dvasią, ir jų valdomai Apvaizdai – įvairioms dvasioms, Tarpinėms Būtybėms, kurios veikė, ir TEBEVEIKIA, nes jeigu dar giliau žvelgti, tai visas šitas scenarijus ir buvo Rojaus Trejybės sumodeliuotas taip, kad Rojaus Trejybės evoliucija, būtų iš tos apvažiavimo mirties kilpos, kuri buvo iškreipta Liuciferio maišto, Adomo ir Ievos pražangos, vėl atstatyta, ko nepavyko padaryti – nes jis neturėjo tokios misijos – Jėzui, kada jis buvo šitame pasaulyje žmogiškuoju pavidalu, kad ŽMONĖS ATRASTŲ TĖVĄ SAVO VIDUJE IR GYVENTŲ BROLYSTĖJE. Tai jis tiktai žinią paskleidė – Gerąją Naujieną – ir jis paliko apaštalams šitą misiją, bet jie šitos misijos nesuprato, ir jiems ji buvo per sunki.

Tai tas scenarijus ir buvo priderintas, kad čia žlugtų šita geležinė siena BŪTENT TUO METU, prilaikant Afrikos kontinentą, kad jame nekunkuliuotų, kas kunkuliuoja dabar, kad čia atsirastų Urantijos Knyga, kad ji būtų išversta į lietuvių kalbą, kad atsirastų Rojaus Trejybės šventovė, kad atsirastų urantai. Visa tai buvo sustyguota, suderinta laiko atžvilgiu, kad visa tai pasklistų po visą pasaulį ta Geroji Naujiena, kad MES ESAME ROJAUS TREJYBĖS SŪNŪS IR DUKROS, IR ESAME VISOS KŪRINIJOS PILIEČIAI, ne tiktai Lietuvos, ne pasaulio, ne visatos – VISOS KŪRINIJOS, IR NET ROJAUS PILIEČIAI, NES MŪSŲ LIKIMAS – PATEKTI Į ROJŲ.

Ir mes veikiame drauge su Rojaus Trejybe kaip BENDRAKŪRĖJAI. Visa kūrinija – ne tiktai žemės gyventojai – yra broliai ir sesės, VISA KŪRINIJA. Reiškia VEIKIAME, kad šita Geroji Naujiena išplistų po visą pasaulį, kuris KUNKULIUOJA dabar: žudo vieni kitus; narkotikais tiek pripenėjo pasaulį, paleistuvystė išplito tiek po pasaulį, kad islamo religija ginasi jau. Žemiškoji – evoliucinė – religija ginasi nuo to, ką Vakarai nori jiems atnešti, o jie gi neša su ginklu. Štai Irakas pavergiamas, dabar Sudanas suskaldytas, ir jau amerikonai gviešiasi. 

Tai dėl to, kad čia pasklistų visos kūrinijos brolystės meilės sėkla iš Rojaus Trejybės, visa tai ir buvo sustyguota, kad neprasilietų čia tiek kraujo, kiek galėjo prasilieti, ir kiek prasiliejo Jugoslavijoje, ir kiek liejasi toliau kituose kraštuose. Ir dabar žmonėms gyvybė visiškai nebe rodiklis. Yra gyvybės infliacija, žodžių infliacija. Viskas yra fonas. 

Tai dėl to viskas buvo taip suderinta – kada jau žvelgi dvasiniu žvilgsniu – kad MES būtume šitame kelyje NEŠANTYS DVASINĘ LAISVĘ LIETUVAI, nes Lietuva bus PIRMOJI pasaulio valstybė, kurioje bus ir prezidentas urantas, ir urantai bus parlamente, ir religija bus ROJAUS TREJYBĖS; ir mokyklose bus garbinama Rojaus Trejybė, ir parlamente bus garbinama Rojaus Trejybė, ir vyriausybėje bus garbinama Rojaus Trejybė, ir policijoje bus garbinama Rojaus Trejybė. Ir visa tai priklauso nuo mūsų, KIEKVIENO, asmeninio dvasinio ĮTIKĖJIMO, ATSIVĖRIMO, IR VEIKIMO DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE, Rojaus Trejybės IŠMINTIMI. 

NIEKAS UŽ MUS ŠITO NEPADARYS.

Aš vakar sakiau Urantijos grupėje, kad kiekvienas dūmo užtraukimas, kiekvienas gurkšnis vyno, ar degtinės, nutolina Lietuvos dvasinį išsilaisvinimą, nutolina visos planetos Šviesos ir Gyvenimo pakopą, nes kiekvienas narkotinis, bet koks, tabako įtraukimas ar alkoholio panaudojimas, net ir mažiausio lašelio, tai yra savų virpesių smukdymas į žemesnį dažnį, o žemesnis dažnis reiškia, tu esi ne toks šviesus ir spindintis, reiškia tu nebegali pasireikšti tame GYVAJAME kelyje, kaip tu esi numatytas Rojaus Trejybės, kad pasireikštum. Tu save stabdai eidamas prieš Rojaus Trejybės valią, nesvarbu ką tu darai – ar tu cigaretę surūkai, ar tu vyną gurkšnoji, bet tu jau stabdai. Kitas apie Rojaus Trejybės gyvąjį kelią nieko nežino, bet taip pat jisai užsirūko ir išgeria, ir sako – aš nedaug geriu. Nesvarbu, bet tu taip pat savo virpesius vis žemini, ir žemini, ir žemini. Tada prie tavęs vis sunkiau ir sunkiau prisibelsti Rojaus Trejybei iš vidaus, mums – iš išorės. Dėl to mūsų nesupranta, kada mes sakome paprastus, suprantamus žodžius lietuvių kalba. O tai turi įtakos net ir kitų aplinkai – cigaretė surūkoma, arba vynas išgeriamas, alus išgeriamas, nes jie, skleisdami žemesnio dažnio virpesius, apsunkina ir kitiems aplinką, kad jie galėtų pajausti atsivėrimą tuose žemo dažnio virpesiuose, jų lauko pasireiškime. Juk mes irgi esame tarpusavyje susieti virpesiais, nors mes jų nematome, bet mes jaučiame juos.
Jeigu jūs būsite tarp žmonių geriančių, o jūs negersite, po kiek laiko jūs norėsite bėgti iš tos kompanijos, nes jūs matysite, kaip jie siaubingai pradeda elgtis, kalbėti. Reiškia iš jų eina ta žemo dažnio virpesių mintis, kurią jie garsina. Blaivūs būdami neišreiškia minties, jie suvaržo save – tai moralė ne ta, tai aplinka ne ta. Kada smegenys trupučiuką yra prislopintos, jos nebesupranta, kaip suvaržyti save, tada jie išreiškia tuos žodžius, kurie gali kitą paguldyti ant menčių, kad jis žagtels.

Dėl to jūs dabar pamąstykite, kiek yra pakelių cigarečių parduotuvėse, kiek yra alkoholio parduotuvėse, ir kiekvienas gurkšnis mus atitolina nuo Lietuvos dvasinio išsilaisvinimo, nuo Šviesos ir Gyvenimo pakopos įsiviešpatavimo šitame pasaulyje. Tai nėra NEKALTAS ŽAIDIMAS, kaip atrodo. 

Sako – aš save žudau, čia mano kūnas, ką noriu, tą darau. NE. Juk viskas yra tarpusavyje susiję. Tai kaip tu manai, kad tavo cigaretė nesusijusi su aplinka, jeigu viskas susiję? Reiškia, kiekvienas dūmas susijęs. To dar neužtenka – kiekviena mintis, mūsų viduje pagalvota, yra susijusi arba su Šviesos ir Gyvenimo etapo priartinimu, arba nutolinimu, net ir neišsakyta mintis; ir jeigu mes turime minčių, kuriose yra pykčio, susierzinimo, pavydo, pagiežos, paniekos, reiškia tuo pačiu nutolinama ir Šviesos ir Gyvenimo ateities karta, kuri gyvens šitame pasaulyje.

O gi mes jau suprantame, kad ateities kelią toms kartoms klojame ŠIANDIEN. Tai net ir tos mintys, kurios yra mūsų viduje, kupinos abejonių, baimės, nerimo, jos taip pat nutolina tų kartų Šviesos ir Gyvenimo buvimą čia, šitame pasaulyje. Ta karta nuo mūsų priklauso, KADA jinai bus ir veiks. 

Ir lygiai taip pat mes nutoliname savo ASMENINĮ gyvenimą Šviesoje ir Gyvenime. Jūs galite gyventi Šviesos ir Gyvenimo prasmingą gyvenimą, net jeigu aplinkui yra tamsa. Jums niekas netrukdo gyventi šviesoje ir gyvenime; niekas netrukdo, tik jūs patys, kiekvienas, asmeniškai. Reiškia jūs negalite kitoms kartoms kloti Šviesos ir Gyvenimo kelio tvirto pamato iš pradžių patys negyvendami šviesoje ir gyvenime.

Tai dėl to viskas yra tarpusavyje susieta – mūsų mintys, veiksmai – ką bedarytume – ar mes raidę rašytume, net sakykime, raidę keverzoji, na, rašai negražiai – jau ne pagal Rojaus Trejybės valią, o turi gražiai rašyti, kad įskaitytų kitas tavo raštą, ir tada tu artini, net ir gražiu rašymu, artini Šviesos ir Gyvenimo etapą šitoje planetoje. Keverzoji bet kaip, paskui net ir pats negali perskaityti, tai įsivaizduok, kiek energijos žmogus išeikvoja mėgindamas perskaityti tai, ką parašė. Kada tu susieji viską ir sumauni ant to karoliukų nematomo siūlo, tu matai, kad viskas susieta tarpusavyje. O juk nuo to priklauso ir mūsų fizinė sveikata. Nuo rašysenos priklauso fizinė sveikata. Taip. Jeigu toliau smulkinsime, tai mes visur pamatysime, kad viskas, viskas, viskas, net žvilgsnis, kur nukreipiamas, ir tai priklauso.

Taigi Kristus savo apreiškime sako – negyvenkite be prasmės nė akimirkos – NĖ AKIMIRKOS. O kas ta akimirka – vienas, ir akimirka yra, o ir ta akimirka turi būti sulieta su Rojaus Trejybe – per atsivėrimą. Ji turi būti užpildyta Rojaus Trejybės virpesių, o ne savo planų, kurie atrodo mums labai reikšmingi, o iš tikrųjų gali būti tik energijos švaistymas.
Tai dėl to ir NEPLANUOKIME nei scenarijų, nei filmų, o atsiverkite Rojaus Trejybei dar giliau, ir VISKAS bus pateikta jums ant padėkliuko. Ateis akimirka, ir jūs pamatysite čia scenarijų, jeigu bus tokia Rojaus Trejybės valia. 

Planavimas ir kūrimas, jau eikvoja energiją, o energija turi būti nukreipiama tiktai į gilesnį ryšį su Rojaus Trejybe. O Jinai veda ten, kur tau reikia būti JOS akimis žvelgiant, ne tavo akimis, JOS akimis. Jinai atveda tave veikti, o tu išpūtęs akis nesupranti, ką daryti, kadangi nejauti to vedimo, ir nematai, kad tau yra jau paruoštas darbas, o tu apsigręži, ir nueini, nes tu jau mintyse sukūrei savo planą, ką tau reikia realizuoti, ir mintys užkimštos pirmu, antru, trečiu, penktu, dešimtu punktais, ką čia reikės daryti, ir NESPĖJI. 

Todėl atiduokite planavimą į to Planuotojo rankas, kuris niekada neklysta, ir žino jūsų pajėgumą daugiau negu jūs patys. 

Mes savo pajėgumą linkę SUMAŽINTI, o mes esame daug pajėgesni, kad veiktume, bet šito neužtenka išgirsti, reikia PAJAUSTI IŠ VIDAUS. Tas pajautimas būtent yra tas Rojaus Trejybės meilės virpesių galingiausias variklis. Dėl to jūsų pastangos ir turi būti nukreiptos į gilesnį atsivėrimą – GILESNĮ ATSIVĖRIMĄ.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal