19. TRYS Rojaus Trejybės kolektyviniai pagarbinimai per vieną dieną šiandien - 2012 04 21

Mielieji, šiandien buvo nuostabi diena ne tik šiltų saulės spindulių gausa, bet ir dvasiniu Rojaus Trejybės KOLEKTYVINIU pagarbinimu. 
Šiandien, kaip ir kiekvieną šeštadienį, mes – urantai – rinkomės į mūsų gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje. Po mūsų gyvųjų pamaldų mes dar trumpam likome visi, kada savo dvasinus mokymus pateikė tie, kurie juos norėjo pateikti, kaip ir kiekvieną šeštadienį. O tada susėdome prie bendro stalo. Po mūsų dvasinių diskusijų nedidelė urantų grupelė nuvykome į Vilniuje Olandų gatvėje esančius šarvojimo namus, kur buvo pašarvotas vienos urantės žemiškosios motinos kūnas. Ji man vakar paskambino ir pasakė, kad nenorėtų kviesti jokio kunigo ir norėtų, kad kapinėse aš pagarbinčiau Rojaus Trejybę taip, kaip ir mūsų gyvojoje Rojaus Trejybės šventovėje. Aš sutikau ir pasiūliau tą padaryti ne tik kapinėse, bet ir prie pašarvoto kūno.
Urantų yra kitoks vidinis žvilgsnis į laidotuves, į gulintį be gyvybinės energijos kūną negu visų kitų žmonių. Todėl iš mūsų sklido ne liūdesio ir gedulo žemo dažnio virpesiai, bet meilės ir šviesos aukšto dažnio virpesiai, kurie ir nušvietė visą salę iš vidaus. Tai buvo GYVYBĖS VIRPESIAI IŠ KŪRĖJO.
Kada aš garbinau Kūrėją – Rojaus Trejybės Tris Asmenis – viduje jutau tokią pakylėjančią dvasinę bangą. Ji mane kėlė vis aukštyn, ir nešė tolyn iš šitos uždaros salės, viduje buvo toks pilnatvės pojūtis, tarsi mano visas kūnas – kiekviena fizinio pavidalo kertelė – buvo pripildyta Rojaus Trejybės gyvų virpesių, kurie turi juntamą SVORĮ. Neurantams tai buvo visiškai netikėtas ir naujas patyrimas, todėl kiekvienas reagavo savo viduje savaip. Kada sakiau savo pamokymo žodį, žvelgiau susirinkusiems į akis, ir mačiau jų įdėmų žvilgsnį, kuris rodė, kad jie stengėsi sekti mano mintis, jas suvokti. Aš juos raminau, kad šis kūnas – tai nėra tikrasis gyventojas, kuris nemiršta, o yra pažadinamas, jeigu jis turi įtikėjimą, kurio neįmanoma nusipirkti už jokius materialius turtus, jis įgyjamas per kasdienes pastangas atsiveriant Tėvui-Rojaus Trejybei, kalbant jai kaip TRIMS ASMENIMS, O NE DIEVUI-IDĖJAI. O materialus kūnas yra skirtas mūsų tarpusavio bendravimui, kad matytume vieni kitus ir darytume gėrio darbus drauge su Kūrėju – Rojaus Trejybe – visų labui, ir jausdami Kūrėjo meilę savo viduje. Ir mūsų materialus kūnas turi savo gyvybinės energijos resursą, ir jį išnaudojęs, turi likti čia, kada įtikėjęs to kūno – be gyvybės – gyventojas yra pažadinamas trečią dieną, arba kada skelbiama nauja dieviškoji tvarka planetoje, jeigu žmogus tik atliko išorinį ritualą bažnyčioje, bet taip ir nepajuto gyvo ryšio su Kūrėju savo vidine būsena ir įtikėjimo nepavertė savo gyvenimu.
Prašymų maldoje meldžiausi už mūsų dvasios sesę, jau palikusią šitą be gyvybės gulintį kūną. Malda liejosi iš dvasios, kas urantams jau seniai įprasta, tuo tarpu gyvo atsivėrimo nepatyrusiems, tai buvo naujas patyrimas, kuris galėjo jiems pasirodyti kaip šoko terapija, kurios jie suvokti negali, o virpesius jaučia, nors jų nemato, todėl apie juos nežino nieko. Pora moterų pabaigoje maldos jau ėmė tarpusavyje šnibždėtis, kas urantams yra nesuvokiamas dalykas. Tačiau jos nebegalėjo ištverti tokių aukšto dažnio virpesių lavinos, ir jos jau griebėsi sau įprastos veiklos – ŠNIBŽDĖJIMO MALDOS METU. Štai tokia yra bažnyčios išmokyta ritualinė meldimosi forma – be jokio atsivėrimo Rojaus Trejybei – todėl tie virpesiai yra žemo dažnio, ir tokius žmones aukšto dažnio virpesiai veikia taip, kaip narkomaną veikia ilgesnį intervalą negavus narkotikų dozės – prasideda kūno laužymas, ir reikalavimas nuodų dozės. 
Taip ir šitos moterys nebegalėjo ištverti ir griebėsi “nuodų“ dozės – šnibždėjimo tarpusavyje, kada jų tikrasis dvasinis aš dar miega giliu miegu, o intelektualus paviršius negali suprasti, kodėl tokia nekantri reagavimo būsena, kad net tyloje pasėdėti nebegali, kada gyvai meldžiasi kiti. Štai kaip yra užvertas dvasinis vidus, kad dvasinė šviesa tokioms moterims yra kaip “nuodų“ dozė. Kada vienas iš urantų paklausė, ką jos jautė maldos metu, tai viena iš jų atsakė, kad jai pradėjo skaudėti galvą. Tai natūrali reakcija neįpratusiems prie aukšto dažnio virpesių, kai gali ne tik galvą skaudėti, bet pykinti, erzinti, pradėti judėti kūnas, visiškai nevalingai, ir kitokie šalutiniai pasireiškimai.
Kapinėse taip pat buvo Rojaus Trejybės pagarbinimas, pamokomasis žodis, ir prašymų malda. Tik visa tai sutrumpinau, nes jutau tokiai GYVAI KOMUNIJAI SU KŪRĖJŲ NEPASIRUOŠUSIŲJŲ NEKANTRUMĄ. Tačiau tokių laidotuvių – be išorinių ritualų, be liūdesio proveržio – sėkla jiems buvo pasėta į jų pasąmonę, kad ne kartą jie prisimins šios akimirkos patyrimą, kuris jiems suteiks didesnį apšvietimą, kad ir tokios laidotuvės jiems nėra nepriimtinos, nors po mano prašymų maldos jauna motina su sūnumi jaunuoliu dar sukalbėjo savo įprastinę maldą – dėl “DIDESNIO PATIKIMUMO.“
Kada susėdome prie GEDULINGŲ PIETŲ – koks pavadinimas – GEDULINGŲ – stalo, tada viena iš dalyvavusiųjų tarė: “Aš siūlau SENOVIŠKAI – pagerbti velionės atminimą tylos minute.“ Visi atsistojome, ir patylėjome NEMIRUSIOS – GYVOSIOS, tik dar esančios – atjungtos sąmonės būsenoje – angelo serafimo globoje – ATMINIMUI. Gyvosios, nes tas dvasinis gyventojas niekada nemiršta, jis tik pakeičia materialų pavidalą į geresnį – aukštesnio dažnio energetinį pavidalą – sielos tapatybės energetinį pavidalą, kuris nebeturi jokių ligų ir kančių, būdingų tik paties žemiausio dažnio materialiam kūnui. Tačiau net ir materialus kūnas išsivaduoja iš ligų, kada jo vidinis DVASINIS gyventojas gyvena su Kūrėju, atrastu savo viduje aukšto dažnio virpesių lauke.
Prieš pradedant valgyti Violeta pasiūlė pasimelsti, KAD MAISTAS BŪTŲ ROJAUS TREJYBĖS PALAIMINTAS ATSTATANT VISĄ ATOMO STRUKTŪRĄ, KURIĄ SULAUŽO CHEMIKALŲ VARTOJIMAS IR ŽMONIŲ GOBŠUMAS, SIEKIANT KUO DIDESNIO PELNO. Todėl maistas tas pats, bet po maldos jis tampa KITOKS – GYVAS. Ir ji pradėjo garsiai melstis. Jos malda liejosi iš atsivėrusios dvasios ir pripildė urantų dvasią iš vidaus tokių nuostabių Rojaus Trejybės gyvų virpesių, kurie nepateko į tų, kurie NEATSIVĖRĖ ROJAUS TREJYBEI, vidų, kad ir jie patirtų GYVĄ meilės nektarą iš Kūrėjo savo viduje.
Trys kolektyviniai Rojaus Trejybės pagarbinimai per vieną dieną, ir kokie jie buvo skirtingi – urantams, ir tiems, kurie nieko nežino nei apie urantus, nei apie tokias palaimos laidotuves.
Pradžia – nedideliais žingsneliais. Pirmosios laidotuvės, kuriose garbinau Tėvą, buvo prieš keletą metų, kada buvo laidojamas mūsų – uranto – Aleksandro – materialus kūnas. Po poros metų buvo palaidotas kito išėjusio uranto – Juozo – materialus kūnas. Ir bus toji diena, kada tik tokios materialaus kūno laidotuvės bus įprastas dalykas, kada nebereikės “senoviškai“ tylos minute pagerbti GYVO, nes pabudusi dvasia trokš GYVO garbinimo ryšio su Kūrėju – Rojaus Trejybe – ir džiaugtis dar vienu išėjusiu iš šito pasaulio urantu, kad jis augtų ryškesnės šviesos pasaulyje įsisavindamas naujus iššūkius.
Evoliucija Urantijoje nesustabdoma, todėl niekas urantams nesutrukdys skleisti didesnę šviesą ir per laidotuves, visų labui, kad nubustų ir tie, kurie gyvena tamsoje, KOL KAS.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas