170. Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio mokymas apie žmogaus fizinį kūną ir jo reagavimą į aplinką, suteiktas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2012 11 24

Jurgita:
Mylima Rojaus Trejybe, aš norėjau Tavęs paklausti mokymo-atsakymo į tokį reiškinį – atrodo, kuo mes daugiau ir nuoširdžiau atsiveriame Tau, mūsų fiziniai kūnai tampa tiktai jautresni ir labiau reaguojantys į aplinką ir aplinkos įvairiausius reiškinius, ir kada tai pasikeis? Kada bus kitaip ir kada jie taip nereaguos?

Algimantas:
Mylimas Tėve, mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, mylima Begaline Dvasia-Motina-Sese, aš esu pasirengęs suteikti Tavo mokymą-atsakymą į mano sesės dvasioje Jurgitos klausimą.

Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis:

Mano mylimieji vaikai, Aš esu Antrasis Šaltinis ir Centras, jūsų taip su meile vadinamas Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu. Aš nutiesiau iš Savęs dvasingumo grandines, jos yra gyvos, tikros. Kada jūs šlovinate Mus, jūs ir atsiveriate Mums per tas nuostabias dvasingumo grandines, kurios pasiekia Mus kiekvieną, ir jūs taip pat patiriate gyvą dvasinį pulsavimą, būsenos pavidalu patiriate savo viduje, ir tą pajunta jūsų fizinis apvalkalas, kurį jūs pavadinote žmogiškuoju kūnu. Jūs pajutote, kad NESATE TAS KŪNAS, savęs nesutapatinate.
Tą pačią akimirką, kada jūs patiriate gyvą ryšį su Mumis, jūsų kūnas taip pat stiprėja, jis prisipildo GYVYBINĖS DVASINĖS energijos. Nors jūsų kūnas materialus, tačiau šitą gyvybinę energiją pajunta Mums atsivėrusi dvasia. Šitoji energija, kurią jūs patiriate būsenos išraiška savo viduje yra dvasinė, iš Mūsų jums suteikta. Ji pranoksta materialią energiją, kokią fiksuoja jūsų mechaniniai materialūs prietaisai įvairių impulsų pavidalu.
Kada jūsų kūnas per tokią gausybę kartų buvo valdomas užterštos jūsų sąmonės ir pasąmonės, jūs gyvenote per kartų kartas blyškios šviesos pasireiškimų atkarpas. Niekada nebuvo šitoje planetoje per visą žmonijos istoriją nuoseklaus dvasinės šviesos vystymosi nuolatinio etapo. Jūs niekada nepatyrėte, ką reiškia gyventi DVASIOJE, kada tarpusavyje jūs bendraujate dvasios kalba. Jūs turite tokį posakį “mes esam tiek vienas kitą suprantantys, kad suprantame iš pusės žodžio“ arba netgi pasakote, kad “mums nereikia tarti žodžio, mes viską jaučiame“ – štai ir yra tas mažytis spindulėlis jūsų dvasinių virpesių, pasireiškiančių tarp tų, kurie taria tokius žodžius, supratimo žodžius, reiškia tas dvasinio bendravimo etapas, kol kas, jums dar nėra patirtas, kad būtų ne tik ilgalaikis, bet kad jis būtų ir jūsų visoje aplinkoje platus, gilus, stiprus. Todėl tai, ką jūs turite savo dabartinio apvalkalo menku dvasiniu pasireiškimu – matomus veiksmus tais darbais, kuriuos atlieka jūsų pažadintas dvasinis aš – apsunkina jūsų ir fizinio kūno pasireiškimą, veikimą, nes jūs bedarydami gerus darbus visą laiką iš pasąmonės sau keliate nuolatinį klausimą – kaip tai atsilieps jums, kaip įvertins jus už tokį gėrio veiksmą, ar išjuoks jus, ar pasišaipys iš jūsų, ar pritars jums, ar jus stiprins, ar atkalbinės – visi tokie, net ir menkiausi, iš pasąmonės jūsų sąmonę pasiekiantys dvejojimai silpnina jūsų fizinį pavidalą. Tačiau kol tas pavidalas nėra tiek stipriai apvalytas nuo tų teršalų, kurie yra, per kartų kartas, sujauktai prikimšti jūsų pasąmonėje, tol jūs tokių milžiniškų šviesos blyksnių nejuntate savo sąmonės lygiu, todėl jūsų kūnas per daug ir nereaguoja į tokius abejonių pilnus klausimus.
Tačiau, kada, palaipsniui, vis stipriau ir drąsiau žengiate gyvuoju dvasiniu keliu, kada vis daugiau jūs bendraujate su Mumis, atsivėrę Mums, kada jūs vis daugiau dėmesio kreipiate į tai, kokiomis mintimis gyvenate, kokiais teiginiais imate vadovautis, ir netgi kokį maistą jūs vartojate, jūsų pasąmonė ir sąmonė ima įgauti vis daugiau ir daugiau šviesos problyksnių, ir kūnas taip pat yra apvalomas, kiekviena jūsų fizinė ląstelė. Šitas apvalymas iš pradžių nėra tiek stipriai juntamas, nors yra ir tokių atvejų, kada tokie pokyčiai fiziniam kūnui yra suteikiami per milžiniškus lūžius. Ir tie lūžiai yra skausmingi tiek protui, tiek dvasiai, ir tiek pačiam fiziniam kūnui. Ir kada jūs šituos barjerus, šitas kliūtis įveikiate ir vis švariau jūs pradedate maitintis, mąstyti, jūs pajuntate, kad jūsų kūnas sustiprėja, jūsų kūnas tampa lengvesnis, jums pavaldesnis. Taip, kaip jūs dvasioje pasireiškiate didesne, ryškesne šviesa, tai kūnas taip pat reaguoja į jūsų vidinius impulsus.

JŪS IR JŪSŲ MATERIALUS KŪNAS – TARPUSAVYJE VEIKIANTI GYVA SISTEMA. Jūs NESATE KŪNAS, bet jūs ĮTAKOJATE – savo pasąmonės ir sąmonės švara – šito materialaus kūno ŠVARINIMĄ.
Kuo daugiau jūs pripildote save Mūsų gyvybine energija, Mūsų gyvais šviesos ir tiesos teiginiais, švariu neužterštu maistu, ir bendravimu su Mumis, tuo jūsų materialus pavidalas ima atitikti jūsų dvasios turinį – jūsų tikrąjį dvasinį aš.
Kūnas nėra jūsų gyvenimo pagrindas. Jūsų dvasia, atsirėmusi į Mus kaip Dvasios Šaltinį ir Centrą, sudaro pagrindą jūsų materialiam pavidalui, jūsų materialiam kūnui, ir jūsų materialiam gyvenimui šitame pasaulyje. Ir einant laikui, gyvenant tokį gyvenimą jūsų kūnas pasiekia daug aukštesnį švaros laipsnį. Čia būtų panašu taip, kaip murziną laukinį žmogų jūs galėtumėte išmaudyti, nukirpti, sušukuoti, ir jūs pamatytumėte visiškai kitokį fizinį pavidalą, nors išliktų tas pats buvęs laukinis žmogus – vidus nėra pakeistas, tik išorė padailinta. O kada jūs keičiate savo vidų, keičiasi jūsų materialaus pavidalo vidinė kiekvienos ląstelės išraiška, ir tai atsispindi jūsų fizinio kūno pasireiškimo būsenoje. Ir tas pasireiškimas – kuo toliau, tuo daugiau – jums kelia pasitikėjimą ir jūsų žingsniu, ir gyvuoju keliu. Bet ateina kokia nors nenumatyta akimirka, pasitaiko nauja kliūtis, kuri anksčiau jums nebūtų sukėlusi didelių pergyvenimų, abejojimų, o dabar toji kliūtis jums tampa tarsi neįveikiamu barjeru, fizinis kūnas iškart ima patirti negalią; negalią dėl to, kad jis jau buvo tiek daug apvalytas, apvalius jūsų pasąmonę ir sąmonę, pamaitintas sveiku maistu – materialia prasme sveiku maistu – ir dabar staiga jis ima patirti negalią. Jeigu jūs paimsite net ir mechaninį prietaisą, imkite jūsų dabar tokius populiarius, kaip žaislus, automobilius – kiek yra gausybė įvairiausių modelių, įvairiausių fizine išraiška formų, kad į šitas transporto priemones jūs imate žvelgti jau kaip į tam tikrą meno kūrinį, jums keliantį pasimėgavimą, ir kuo didesnė pinigų suma yra reikalaujama už vieną ar kitą automobilio modelį, tuo didesnė šito modelio savininko baimė arba nerimas, kad šitas automobilis tiktai nesustotų, kad tiktai važiuotų. Jeigu tai nėra didelis investuotas kapitalas į tokį automobilio pirkimą, jam net ir sugedus žmogus mažiau pergyvena negu didelius pinigus sumokėjus, ir tuo pačiu negalinčiam pasinaudoti tokiu automobiliu. Ir jeigu jūs palyginsite pigiuosius automobilius su brangiaisiais automobiliais, jūs pamatysite milžinišką skirtumą, kiek yra įvairiausios jūsų prigalvotos elektronikos, kur menkiausias defektas gali sustabdyti to brangaus automobilio judėjimą, ne to tepalo panaudojimas gali apsunkinti visos mašinos širdies – variklio – darbą. Tuo tarpu pigesnėms mašinoms tokių apsunkintų barjerų nėra taip jautriai pasireiškiančių. Tai panašiai ir su jūsų kūnu, materialiu jūsų apvalkalu, kada jūs turite jau apvalytą kūną, jums apvalius pasąmonę ir sąmonę, jūsų kūnas tampa kaip ta brangi jūsų mašina, pilna elektronikos. Ir menkiausias koks nors teršalas gali sustabdyti viso šito materialaus kūno darnų veikimą. Tuo tarpu kol jis buvo pakankamai užterštas, į tokias kliūtis jis dar nereaguodavo, kaip į prasto benzino arba tepalo panaudojimą taip nereaguoja prastesni automobiliai palyginus su brangiaisiais.
Štai kodėl dvasiniame kelyje viskas turi būti harmonizuota, atremta į dvasios pagrindą, nes Aš esu Dvasios Šaltinis ir Centras, suteikiantis jums dvasinį gyvybingą jūsų pačių dvasinės asmenybės stuburą, nes Aš esu tas stuburas, į kurį remiasi jūsų materialus apvalkalas. Jūs įpratę manyti, kad yra atvirkščiai – jūsų materialus apvalkalas palaiko jūsų vidinę dvasią, o iš tikrųjų dvasiniame pasaulyje yra priešingai, net ir jūs – kol kas – turintys materialų apvalkalą, turite jį derinti su jūsų dvasiniu stuburu, o ne dvasinį stuburą lenkti prie jūsų materialaus pavidalo.
Štai kodėl jums vienintelė išeitis stiprinti net ir sutrikdytą jūsų materialaus apvalkalo veikimą – vėl jį kelti iki išsitiesusio – vieniems daugiau, kitiems mažiau – dvasinio stuburo, kuris taip pat turi būti visą laiką puoselėjamas, stiprinamas, per gyvą bendravimą su Mumis. Aplinka niekada jums nesuteiks tokios pagalbos, kol ji yra tamsi išorėje, todėl jūs neturite į ką daugiau atsiremti kaip tiktai į Mane, esantį jūsų viduje. Ir jeigu jus aplinka – susilpninus jūsų dvasinį ryšį su Manimi – ima išoriškai paveikti, o tai aplinkai ypač imlus yra jūsų užterštas protas, tada jūsų materialus pavidalas labai greitai ima pajausti darnaus veikimo sutrikdymą, ir šitas sutrikdymas pasireiškia vienokiais ar kitokiais materialaus kūno negalavimais.
Štai kodėl tik tada, kada jūs atremsite save vien tiktai į Mane, vien tiktai į dvasios pagrindą, kada jūs ištirpinsite bet kokias abejones dėl savo veiksmų, dėl savo sprendimų, žvelgti jums daugiau tiesos ir šviesos kryptimi ar dar pasilikti kažkokią abejonę dėl jus veikiančios išorinės aplinkos, tik tada jūs galėsite turėti švarų, stiprų, ir sveiką materialų apvalkalą, nes jis visas bus pajungtas Mano dvasios energetinei grandinei, tik šitas kūnas, visiškai pavaldus jūsų dvasiniam asmeniui, nustoja veikti savarankiškai, kada dar pasireiškia jūsų pasąmonės ir sąmonės išlikę teršalai, kuriuos iškart pasigauna jūsų materialus protas.
Jūsų sudvasintam asmeniui, amžinai asmenybei, jūsų dvasinis protas dar nėra toks išpuoselėtas, stiprus, kad jis nepajaustų tokių abejonių, kurias suteikia jūsų materiali proto pusė. Todėl jums tie iššūkiai, einant vis labiau dvasiniu gyvuoju keliu, išaugs ne savo kiekybine išraiška, bet kokybine išraiška. Ir tada tokios abejonės, kurios iki šiol visiškai nekankino jūsų, nejaudino jūsų, kadangi jūs nebuvote tiek apvalę savo daugiasluoksnių teršalų – per tuos teršalų sluoksnius neleido jums dar iki tos abejonės prieiti, o kada jūs apvalote tuos sluoksnius, tai jūs prieinate prie atitinkamos abejonės, kuri yra mažytė, bet sustabdo darnų jūsų fizinio pavidalo veikimą. Juk jūs net turit tokį posakį “mažytis akmenėlis gali didžiulį vežimą apversti.“ Tai štai, jūsų tos menkos abejonės, atrodytų, šitame kelyje jau tiek pasiekus, kada palyginate savo praeitį su šia akimirka, gali tapti jums milžinišku iššūkiu, kurio nežinote, kaip įveikti, nes nėra fizinės galios jūsų viduje, o dvasinė galia nėra dar tapusi tokia visaapimanti, nėra dar tiek įsiviešpatavusi jūsų prote, kad be jokių abejonių priimtų MANO MOKYMO TEIGINIUS, kad jūs niekada nekeltumėte dėl jų JOKIŲ ABEJONIŲ, dėl girdėtų, skaitytų ar matytų kitų teiginių, išsakomų priešinga linkme.
Todėl Mano mylimieji vaikai, JŪS TURITE VIENĄ VIENPUSĮ JUDĖJIMĄ Į VIS RYŠKESNĘ DVASINĘ ŠVIESĄ, LINK MŪSŲ, BENDRĄ VEIKIMĄ SU MUMIS.
Norėdami tapti viena dvasioje su Mumis, jūs turite taip pat veikti, veikti taip, kaip Mes jums esame sumanę, todėl jūs turite pajausti Mūsų vedimą iš vidaus, kad veiktumėte su Mumis vieningai, ir tada jūsų fizinis kūnas, kada jis bus visą laiką susietas su jūsų dvasiniu, ir vis stiprėjančiu, stuburu, pasieks tą akimirką, kada jūsų protas niekada nebekels jums abejojimo dėl jūsų kada nors girdėtų teiginių, kurie prieštarauja Mano suteikiamiems mokymams, bet jūsų materialus protas tais abejones keliančiais teiginiais labiau linkęs patikėti negu gyventi Manuoju mokymu.

ŠITA SFERA JUMS YRA VISIŠKAI NAUJA. Tie iššūkiai yra nauji, nepatirti, todėl neįsisavinti. Todėl žinokite, kokie bebūtų jūsų fizinio pavidalo sutrikimai, negalavimai, jie kyla iš jūsų BAIMIŲ, iš jūsų DVEJONIŲ, iš jūsų materialaus proto proveržių, kuriuos jums diktuoja jūsų dar užteršta pasąmonė ir sąmonė.

BET ŽINOKITE KIEKVIENAS, SU MUMIS JŪS NETURITE JOKIŲ LIGŲ, SU MUMIS JŪS NETURITE KANČIŲ, SU MUMIS JŪS NETURITE JOKIŲ SKAUSMŲ. PASITIKĖKITE MUMIS. ATSIDUOKITE MUMS. Mes jus saugome ir globojame iš vidaus, net ir taip, kaip niekas jūsų negali saugoti ir globoti. LEISKITE MUMS BE KLIŪČIŲ JUMS TEIKTI ŠITĄ APSAUGĄ IR GLOBĄ. Mes rūpinamės jūsų kūnu, pasirūpinkit juo ir jūs per gyvą ir gyvybingą ryšį su Mumis, ir drauge veikimą iš meilės ir visų labui. ŠITO AŠ JUMS LINKIU, NES ŠITĄ AŠ DARAU JUMS IR VISIEMS.

Algimantas:
Ačiū tau mylimas Amžinasis Sūnau Motina-Broli už šį mokymą. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
Nuoširdus ačiū Jurgitai už šio mokymo įrašymą ir iššifravimą, kad jį galėtų studijuoti visi, ir taikyti savo gyvenime.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas