Forumas: temos peržiūra
Dvasinis aklumas žudo Lietuvą
Praėjusį penktadienį, per pusiaudienį, stoviu su Urantijos Knyga Utenos centre prie IKI parduotuvės durų. Ir jauni ir seni mielai paima mano siūlomus lapelius su informacija apie Urantijos Knygą ir mūsų dvasinię MISIJĄ URANTIJOJE - ATRASTI TĖVĄ SAVYJE ir pakelti VISĄ Lietuvą į DVASINĮ ATGIMIMĄ. O dabar sakau - pakelti ir visą PLANETĄ, mūsų Urantiją, į DVASINĮ ATGIMIMĄ.
Tačiau labai greitai iš parduotuvės išeina mergina, gal dvidešimties metų, ir prie manęs priėjusi meta reikalavimą: "Susirinkit savo visus daiktus ir eikit iš čia." Aš jau turėdamas panašų patyrimą kituose Lietuvos miestuose, iš karto jai paaiškinu, kad nieko nepardavinėju, aš žmonėms aiškinu apie Dievą ir šią knygą." - "Čia NEGALIMA. Greitai susidėkite viską ir tuojau pat eikite iš čia." - "O kodėl negalima, juk čia gatvės šaligatvis?" - "Ne, čia negalima... eikit iš čia tuoj pat." - "Kodėl aš turiu eiti?" - "Čia mano kiemas." - "O kur ženklas, kad čia yra jūsų kiemas, kai čia yra viešas gatvės šaligatvis?"
Aišku, mergina pati iš pykčio man nežinojo, ką sako, nes aš stoviu šalia autobusų sustojimo, ir tai tikrai ne parduotuvės uždaras kiemas.
Mane nustebino, ir tuo pačiu nuliūdino, jos aršumas, agresyvumas, juk jauna mergina, o tiek agresijos.
Kada buvau gal septynerių-aštuonerių metų, jau tada pastebėjau, kuo senesnis žmogus, tuo labiau mus vaikydavo ir mus bardavo, jeigu kas nors jiems nepatikdavo, ką mes susigalvodame daryti lauke.
Aš užaugau Utenoje. Žiemą mes mėgdavome atsistoti ant arkliais įkankytų rogių pavažų. Kada arklys pririsnodavo, mes prašydavome mus pavažinėti. Ir kada mūsų priimti nesutikdavo, tai pasivydavome risnojantį arklį ir nematant važnyčiotojui, atsistodavome ant rogių pavažų, laikydamiesi už medinės nugarėlės. Ir dauguma vyrų, mus pastebėję, mėgindavo mus nuvyti su botagu. Aišku, būdavo, kad tokių, kurie mielai pavažinėdavo. Ir mes jau tada aptarinėdavome, kokie yra pikti, o kokie geri žmonės.
Ir tada man atrodė, kuo senesnis žmogus, tuo piktesnis. Ir man buvo keista, kodėl mes juokiamės, esam linksmi, nieko blogo nedarom, o ant mūsų šaukia. Ir daugiausia seni. Aišku, seni mūsų supratimu. Trisdešimtmetis ar keturiasdešimtmetis - tai jau senas.
Aš mačiau, jog seni žmonės susiraukę, pikti. Ir savęs klausdavau - nejaugi ir aš būsiu piktas, nejaugi piktumas yra dėl seno amžiaus, dėl ligų, dėl skausmo. Ir man taip norėjosi nepavirsti į piktą. Tik niekaip pats sau nesugalvodavau, kaip apsisaugoti nuo piktumo, kada jau suaugsiu.
Dabar žinau, kad piktumas - tai dvasinis AKLUMAS, kada žmogus NETURI ryšio, GYVO ryšio, su Tėvu, atrastu SAVYJE.
Tada APIE GYVĄ RYŠĮ SU DIEVU NIEKAS NEKALBĖJO.
Mane močiutė nuolat vesdavosi į bažnyčią. Mes gyvenome netoli bažnyčios, tai labai daug laidotuvių procesijų matydavu praeinančių pro pat mus. Ir mane stebino, kad žmonės verkia, rauda net balsu, alpsta. Man nebuvo suvokiama, KO ČIA VERKTI? Bet verkia VISI KAIP SUSITARĘ. O man per laidotuves imdavo juokas. Baisu būdavo tik prie duobės, kad girdėdavau tą pirmą grsą, kai beriamos žemės barbendavo karsto dangtį. Tačiau ten, kur pašarvotas lavonas, man imdavo juokas. Ne dėl to, kad ten būtų man savaime juokinga, bet mane juokindavo pats draudimas juoktis, nes močiutė vesdavosi į pagrabus, t.y. kaip dabar vadina, pagerbti mirusį. Tai buvo jai kaip neatskiriama jos gyvenimo dalis. Ir ji tą darė NUOŠIRDŽIAI. Ir mane mokė, kad reikia būti rimtam per pagrabą, negalima juoktis, garsiai kalbėti. Tai tas "negalima juoktis," mane tiesiog kutente kutendavo, kad aš vos susilaikydavau nepradėjęs vaikiškai kvatotis.
Mat, mes tarpusavyje žaisdavome susigalvoję įvairių žaidimų. Ir vienas iš tokių žaidimų buvo stengimasis prajuokinti kitą vaiką, kai tam juoktis buvo draudžiama. O prajuokinti buvo galima įvairiausiais žodžiais, grimasomis, veiksmais, ir t.t. Ir tikrai būdavo labai sunku susilaikyti neprajuokintam, kada nenorėdavai pralaimėti. Visada vis tiek kas nors prajuokindavo.
Taigi man buvo įprasta, kad seni žmonės nesijuokia, yra pilni skausmo ir pykčio, nors mano močiutė buvo kaip reta išimits - niekada nepykdavo, kad net man kartais būdavo keista. Aš net jos daug kartų klausdavau, "ar tave kas gali supykdyti?" tai ji man visada sakydavo "a ką gi čia pykt, devulis geras, man padeda ir man na tą gera." Nors pati ji buvo neraštinga, bet savo siela buvo pati nuostabiausia ŠVIESUOLĖ.
Bet tada aš ją vadindavau nemokyta davatka, kada užpykdavau dėl ko nors ant jos. Nors ji tikrai buvo nuoširdi tikinti, turėjusi gyvą ryšį su Dievu, o ne dogmatė davatka.
Ir dabar Utenoje šita mergaitė, taip piktai, taip agresyviai ėmė vyti mane šalin kaip šunį vien dėl to, kad jai atrodė, kad šaligatvis yra "jos" kiemas.
Štai toks dvasinis aklumas žudo JĄ PAČIĄ.
Grįždamas į Vilnių pavakarį nustėrau. Iš Vilniaus vos ne visą kelią važiuoja beveik ištisa kolona mašinų, tik kur ne kur yra didesni tarpai tarp mašinų. Kelias tokiam skaičiui mašinų tikrai per siauras. Tačiau, kas vyksta tokiame kelyje, su tokia daugybe mašinų, negali pavadinti niekaip kitaip, kaip DVASINIU AKLUMU.
Aš važiuoju maksimaliu leistinu greičiu (90 km/val), nes taisyklių NIEKADA nepažeidinėju ir laikausi kelio ženklų visada, ar būtų 90, ar 50, ar 30 km/val. greitis. Ir, aišku, mane prisiveja ženklų nepaisantys vairuotojai, o aplenkti manęs jie negali, tada tiesiog privažiuoja taip agresyviai arti manęs, kad atrodo prilimpa prie mano mašinos.
Šitokiu būdu jis mane prievartauja, kad važiuočiau greičiau. Tačiau juk ženklai skirti MŪSŲ VISŲ SAUGUMUI.
Jeigu dar galioja kelių eismo taisyklės, tai mes jų turime laikytis VISUMOS LABUI.
Ir aš laikausi.
Iš priekio dar liūdnesnis vazdas, ten kolonoje šokinėja absoliuti dauguma, kad tik aplenktų kitą. Ir taip agresyviai, kad net nebekreipia dėmesio į mane atvažiuojantį iš priekio.
Štai čia tikras chaosas tarsi būtų elgiamasi kaip "SAVAME KIEME." Elgiuosi taip, kaip tinka ASMENIŠKAI MAN. O kaip kitiems - tai ne manio reikalas. Svarbiausias čia esu AŠ.
Šitu kiemu yra pavirtę LIETUVOS KELIAI, kur ženklai IR SAUGUMAS nuostoja galioti, kada DVASIŠKAI AKLI mūsų sielos broliai ir sesės sėdasi už vairo.
Susitikau su savo vaikystės draugu. Tai jis man sako, kad atvažiavo iš Ignalinos 140 km/val greičiu. Sakau jam tai beprotybė. Jis sutinka, bet sako, jog labai skubėjo. KUR? SAVOSIOS sekunės neaplenksi, o kad aplenksi KAIMYNĄ, tai nuo to ar bus daugiau ramybės ir palaimos savo sieloje? Tikrai ne. Aš jo klausiu, "Ar jau atsivertei Urantijos Knygą?" Sako, kad dar niekaip negali, yra kiti svarbesni reikalai? O jau dveji metai, kaip knygą turi.
Dvasinis aklumas absoliučiai valdo didžiąją daugumą žmonių tiek LIETUVOJE, TIEK VISOJE URANTIJOJE.
Dėl to, gali jauna mergina vyti mane šalin net nuo gatvės šaligatvio, net nesusimąsčiusi, kad ji šitaip eina prieš Tėvo ŠVIESĄ, kuri yra šalia jos pačios, tereikia tik ranką ištiesti, bet dvasinis aklumas neleidžia jai matyti net ir to, kas yra šalia, o tuo labiau, kas yra JOS PAČIOS VIDUJE - TĖVO DVASIOS. Kaip ir savo PYKČIO, kurį liejo man, JI IRGI NEMATO.
Savo DVASINIO AKLUMO NEMATO, IR SAVO PAČIŲ BEPROTYBĖS, VISI TIE, KURIE VAŽIUOJA NUOLAT PAŽEISDAMI KELIŲ EISMO TASYKLES. Ir važiuoja TIESIAI Į KAPINES. Tik šito jie irgi nemato.
Ir tokios padėties neįmanoma ištaisyti JOKIAIS ĮSTATYMAIS, JOKIOMIS BAUDOMIS, JOKIOMIS NELAIMĖMIS, JOKIOMIS MIRTIMIS, nes jie mano, kad jie sugebės tarp viso šito išlaviruoti, juk ir kiti išlaviruoja.
DABAR YRA VIENINTELĖ IŠEITIS - ATRASKITE TĖVĄ SAVYJE, IR TIK TADA PRADĖSITE LAIKYTIS KELIŲ EISMO TAISYKLIŲ. TIK TADA Lietuva atsikvėps nuo tokių ydų, kaip korupcija, kyšininkavimas, pyktis, pavydas, kerštas, neapykanta. Tik Tėvo meilė galės jums suteikti sparnus GĖRIO PLATINIMUI IR NEPAVARGTI TĄ DARYTI NUOLAT, KASDIEN, IR VISUR.
Tai ar yra dar kokia nors kita ir svarbesnė priežastis iš dvasiškai aklo tapti dvasiškai veikliu ir mylinčiu Tėvo vaiku, kuris neštų kiekvienos akimirkos prasmę visai aplinkai ir pats ją ne tik suvokdamas, bet PATIRDAMAS, JOG TAI IR YRA PATS GYVENIMAS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-07-29 10:23:38
Komentarai
"...aš mokausi iš tų, kurie jau nugalėjo visus sunkumus ir pasiekė tai ko mes visi siekiame..." Oho,parodyk man tą nugalėjusį.Gal Algimantas?Gilei
2007-08-08 07:05:56
Neskaitei, Gile, meluoji susiriesdama.
Žalias
2007-08-07 21:15:53
Tokius dalykus ir panašius skaičiau paauglystėje - dabar jau šiek tiek pasenau ir skaitau kitką.
Gilė
2007-08-07 17:18:44
Šviesti kitus galima ir po darbo. Pvz., aš, kai nebegalėsiu dirbti, balotiruosiuos į Seimą arba pradėsiu mokyti kitus gyventi :) (neduokdie). Bet kol žmogus darbingas, mūsų visuomenėje, ne kokioje nors utopinėje komunoje, vis dėlto, neturėtų būti visuomenės išlaikytinis. Nesutikčiau, kad kitų švietimas - tai savęs aukojimas. Argi fizinį darbą dirbantys žmonės neaukoja savęs?
"Tikrai yra nesusikalbėjimo dėl skirtingo matymo. Bandžiau paaiškinti, kad to ką matome kituose ir aplinkoje, ką jaučiame – viso to priežasčių turime ieškoti SAVYJE. Matyt nepavyko išsireikšti .
Viskas yra energija, mūsų mintys taip pat. Palyginkim savo sąmonę, jausmus su magnetu. Jis pritraukia prie mūsų tai – kas yra mumyse pačiuose." Pvz., manyje nuo gimimo nebuvo nei gobšumo, nei savanaudiškumo, nei kt. bjaurių dalykų, kurių jums reikia atsikratinėti. Nors ir teigiama, kad visi turi lygias galimybes, sakyčiau, kad taip nėra. Nelygu, kokioje šeimoje gimsi, kokioje aplinkoje augsi - kur tos lygios galimybės.
P.S. Klasika - Diuma, seserys Brontės, Dikensas, Kiplingas, Dostojevskis, "Drąsiųjų kelių", "Zenito", "Eridano" serijos...
Gilei
2007-08-06 01:05:40
Miela bevarde, visais laikais Dievo žmonės gyveno iš aukų. Nieko blogo tame nematau. Nei vienas iš mūsų nepašventė didžiuliam darbui 10 metų ir kasdien neaukoja savęs kitų švietimui (nors kai kam atrodo, kad mulkinimui).
Tikrai yra nesusikalbėjimo dėl skirtingo matymo. Bandžiau paaiškinti, kad to ką matome kituose ir aplinkoje, ką jaučiame – viso to priežasčių turime ieškoti SAVYJE. Matyt nepavyko išsireikšti .
Viskas yra energija, mūsų mintys taip pat. Palyginkim savo sąmonę, jausmus su magnetu. Jis pritraukia prie mūsų tai – kas yra mumyse pačiuose.
Už patarimus dėkoju, bet aš niekur nepasikėliau, tik neigiamos energijos nebelimpa ir tiek. Tikra tiesa, kad mes kasdien turime augti, ypač dvasioje. Skaitau aš, šviečiuosi, bet nežinau ką vadini klasika, aš mokausi iš tų, kurie jau nugalėjo visus sunkumus ir pasiekė tai ko mes visi siekiame.
Gilė
2007-08-06 00:40:01
Na tu, Gile, gal nepervedinėji, bet yra pakankamai žmonių, kurie pervedinėja, jeigu jam tai sudaro pragyvenimą, įtariu dar pasidalinant su kažkuo, gal Saulium ar dar kuo nors. Ir palinkėk jam to pritekliaus, kurį suneš darbo bitutės, per du darbus besidraskydamos, šeimos savaitėmis nematydamos. Ir paklausk savęs, o kodėl tu pati nenori "kituose matyti gobšumo, savanaudiškumo, manipuliacijų, tyčiojimosi ir pan.". Ar kai nematysi, tai jis pradings? Nuo mėšlo pasikėlei, tai pasikelk ir dar aukščiau - lavink mąstymą, švieskis, skaityk klasiką.
Nemanau, kad Algimantas sąmoningai norėtų tyčiotis - jam taip išeina, jis užmigo ant laurų.
Gilei
2007-08-06 00:02:27
Nežinau kuo vardu esi, gali pasirašyti – niekas čia tavęs nesuvalgys. O atsakyt tikrai noriu – nes man ir šita replika keista. Reikalas tame, kad Algimanto akyse nesu mačiusi, ir nė vieno cento jis iš manęs nėra gavęs. Tuo tarpu – mes skaitome jo verstą UK, ir esu gavusi nepaprastai vertingą patarimą – tokį, kokį gali duoti tik labai išmintingas žmogus arba tas, kuris dėl nepažįstamo žmogaus netingi kreiptis patarimo į Tėvą Dangiškąjį. Taigi apie ką kalbame? Iš visos širdies linkiu Algimantui už jo darbus visokeriopo pritekliaus.
Bet gal paklauskim patys savęs – kodėl mes norime kituose matyti gobšumą, savanaudiškumą, manipuliacijas, tyčiojimąsi ir pan. Tikrai nenoriu kartotis, bet pagal energijos savybę pritraukti į save panašias enerijas (Einšteinas) tai - jei mes kituose matome tokius dalykus ar savo aplinkoje – priežasties turėtume ieškoti savyje. Gal pradžioje kam tokie teiginiai pasirodys užgaulūs ar gryna nesąmonė, bet....pabandykit patyrinėt ne tik kitus , bet ir save.....Manau, kad po kurio laiko nustebsit. Kalbu taip tik todėl, kad išbandžiau. Nebuvo lengva, bet kai tik pradėjau visų bėdų priežasčių ieškoti savyje, jas atradinėti – bėdos pasitraukė. Patikėkit – jų buvo labai daug ir nemenkų (net labai).
Gilė
2007-08-05 23:43:56
Keistos replikos? O gal bandymas jūsų akis atverti? Negi nematote, kaip Algimantas atvirai iš jūsų tyčiojasi. Tai ypač justi iš jo paskutinio komentaro apie ryžius. Sėdi sau, knebinėjasi su pagaliukais po maistą, filosofuoja, o jūsų pinigėliai į jo sąskaitą kapsi kap-kap-kap. O jūs ar lengvai juos uždirbate? Ar turite laiko po ryžius knebinėtis? Ieškokite savo dvasinės pilnatvės, nieko bloga čia nematau. Bet nešerkite sveiko darbingo vyro, kuris dėl kažkokių medžiagų trūkumo yra euforijos būsenoje ir pats to nesupranta. Tegul pats užsidirba. Pagal jo specialybę - vertimų pilna, tik versk.
Gilei
2007-08-05 20:46:57
Man irgi ilgą laiką buvo neaišku ką veikia čia tie žmonės su savo keistom replikom, bet ....gal jie ieško ko nors kas pakeistų jų gyvenimą – tik sunku priimti kitokį mąstymą, nepasirengę, staiga patekus kiton aplinkos sunku susigaudyti. Gal varžosi ar gėdinasi paklausti normaliai (kad karūna nenukristų) – tai ir kvailioja, provokuoja, kad jiems būtų atsakyta pagal jų replikas? Gal?
Gilė
2007-08-05 07:36:31
Nesu , Gile , aš toks jau pesimistas , greičiau priskirčiau save prie progresuojamčių optimistų . Tik žinai , dažnai norisi normalios kalbos , normaliai mąstančių žmonių , o ne paistančių bet ką . Man atrodo , jei koks žmogus turi subrandinęs gerą ir įdomią temą ir ją čia iškėlęs , tai ir diskusija apie tai , o ne - apie nežinia ką .
Petras
2007-08-04 23:49:53
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]