Forumas: temos peržiūra
Dvasinis aklumas žudo Lietuvą
Praėjusį penktadienį, per pusiaudienį, stoviu su Urantijos Knyga Utenos centre prie IKI parduotuvės durų. Ir jauni ir seni mielai paima mano siūlomus lapelius su informacija apie Urantijos Knygą ir mūsų dvasinię MISIJĄ URANTIJOJE - ATRASTI TĖVĄ SAVYJE ir pakelti VISĄ Lietuvą į DVASINĮ ATGIMIMĄ. O dabar sakau - pakelti ir visą PLANETĄ, mūsų Urantiją, į DVASINĮ ATGIMIMĄ.
Tačiau labai greitai iš parduotuvės išeina mergina, gal dvidešimties metų, ir prie manęs priėjusi meta reikalavimą: "Susirinkit savo visus daiktus ir eikit iš čia." Aš jau turėdamas panašų patyrimą kituose Lietuvos miestuose, iš karto jai paaiškinu, kad nieko nepardavinėju, aš žmonėms aiškinu apie Dievą ir šią knygą." - "Čia NEGALIMA. Greitai susidėkite viską ir tuojau pat eikite iš čia." - "O kodėl negalima, juk čia gatvės šaligatvis?" - "Ne, čia negalima... eikit iš čia tuoj pat." - "Kodėl aš turiu eiti?" - "Čia mano kiemas." - "O kur ženklas, kad čia yra jūsų kiemas, kai čia yra viešas gatvės šaligatvis?"
Aišku, mergina pati iš pykčio man nežinojo, ką sako, nes aš stoviu šalia autobusų sustojimo, ir tai tikrai ne parduotuvės uždaras kiemas.
Mane nustebino, ir tuo pačiu nuliūdino, jos aršumas, agresyvumas, juk jauna mergina, o tiek agresijos.
Kada buvau gal septynerių-aštuonerių metų, jau tada pastebėjau, kuo senesnis žmogus, tuo labiau mus vaikydavo ir mus bardavo, jeigu kas nors jiems nepatikdavo, ką mes susigalvodame daryti lauke.
Aš užaugau Utenoje. Žiemą mes mėgdavome atsistoti ant arkliais įkankytų rogių pavažų. Kada arklys pririsnodavo, mes prašydavome mus pavažinėti. Ir kada mūsų priimti nesutikdavo, tai pasivydavome risnojantį arklį ir nematant važnyčiotojui, atsistodavome ant rogių pavažų, laikydamiesi už medinės nugarėlės. Ir dauguma vyrų, mus pastebėję, mėgindavo mus nuvyti su botagu. Aišku, būdavo, kad tokių, kurie mielai pavažinėdavo. Ir mes jau tada aptarinėdavome, kokie yra pikti, o kokie geri žmonės.
Ir tada man atrodė, kuo senesnis žmogus, tuo piktesnis. Ir man buvo keista, kodėl mes juokiamės, esam linksmi, nieko blogo nedarom, o ant mūsų šaukia. Ir daugiausia seni. Aišku, seni mūsų supratimu. Trisdešimtmetis ar keturiasdešimtmetis - tai jau senas.
Aš mačiau, jog seni žmonės susiraukę, pikti. Ir savęs klausdavau - nejaugi ir aš būsiu piktas, nejaugi piktumas yra dėl seno amžiaus, dėl ligų, dėl skausmo. Ir man taip norėjosi nepavirsti į piktą. Tik niekaip pats sau nesugalvodavau, kaip apsisaugoti nuo piktumo, kada jau suaugsiu.
Dabar žinau, kad piktumas - tai dvasinis AKLUMAS, kada žmogus NETURI ryšio, GYVO ryšio, su Tėvu, atrastu SAVYJE.
Tada APIE GYVĄ RYŠĮ SU DIEVU NIEKAS NEKALBĖJO.
Mane močiutė nuolat vesdavosi į bažnyčią. Mes gyvenome netoli bažnyčios, tai labai daug laidotuvių procesijų matydavu praeinančių pro pat mus. Ir mane stebino, kad žmonės verkia, rauda net balsu, alpsta. Man nebuvo suvokiama, KO ČIA VERKTI? Bet verkia VISI KAIP SUSITARĘ. O man per laidotuves imdavo juokas. Baisu būdavo tik prie duobės, kad girdėdavau tą pirmą grsą, kai beriamos žemės barbendavo karsto dangtį. Tačiau ten, kur pašarvotas lavonas, man imdavo juokas. Ne dėl to, kad ten būtų man savaime juokinga, bet mane juokindavo pats draudimas juoktis, nes močiutė vesdavosi į pagrabus, t.y. kaip dabar vadina, pagerbti mirusį. Tai buvo jai kaip neatskiriama jos gyvenimo dalis. Ir ji tą darė NUOŠIRDŽIAI. Ir mane mokė, kad reikia būti rimtam per pagrabą, negalima juoktis, garsiai kalbėti. Tai tas "negalima juoktis," mane tiesiog kutente kutendavo, kad aš vos susilaikydavau nepradėjęs vaikiškai kvatotis.
Mat, mes tarpusavyje žaisdavome susigalvoję įvairių žaidimų. Ir vienas iš tokių žaidimų buvo stengimasis prajuokinti kitą vaiką, kai tam juoktis buvo draudžiama. O prajuokinti buvo galima įvairiausiais žodžiais, grimasomis, veiksmais, ir t.t. Ir tikrai būdavo labai sunku susilaikyti neprajuokintam, kada nenorėdavai pralaimėti. Visada vis tiek kas nors prajuokindavo.
Taigi man buvo įprasta, kad seni žmonės nesijuokia, yra pilni skausmo ir pykčio, nors mano močiutė buvo kaip reta išimits - niekada nepykdavo, kad net man kartais būdavo keista. Aš net jos daug kartų klausdavau, "ar tave kas gali supykdyti?" tai ji man visada sakydavo "a ką gi čia pykt, devulis geras, man padeda ir man na tą gera." Nors pati ji buvo neraštinga, bet savo siela buvo pati nuostabiausia ŠVIESUOLĖ.
Bet tada aš ją vadindavau nemokyta davatka, kada užpykdavau dėl ko nors ant jos. Nors ji tikrai buvo nuoširdi tikinti, turėjusi gyvą ryšį su Dievu, o ne dogmatė davatka.
Ir dabar Utenoje šita mergaitė, taip piktai, taip agresyviai ėmė vyti mane šalin kaip šunį vien dėl to, kad jai atrodė, kad šaligatvis yra "jos" kiemas.
Štai toks dvasinis aklumas žudo JĄ PAČIĄ.
Grįždamas į Vilnių pavakarį nustėrau. Iš Vilniaus vos ne visą kelią važiuoja beveik ištisa kolona mašinų, tik kur ne kur yra didesni tarpai tarp mašinų. Kelias tokiam skaičiui mašinų tikrai per siauras. Tačiau, kas vyksta tokiame kelyje, su tokia daugybe mašinų, negali pavadinti niekaip kitaip, kaip DVASINIU AKLUMU.
Aš važiuoju maksimaliu leistinu greičiu (90 km/val), nes taisyklių NIEKADA nepažeidinėju ir laikausi kelio ženklų visada, ar būtų 90, ar 50, ar 30 km/val. greitis. Ir, aišku, mane prisiveja ženklų nepaisantys vairuotojai, o aplenkti manęs jie negali, tada tiesiog privažiuoja taip agresyviai arti manęs, kad atrodo prilimpa prie mano mašinos.
Šitokiu būdu jis mane prievartauja, kad važiuočiau greičiau. Tačiau juk ženklai skirti MŪSŲ VISŲ SAUGUMUI.
Jeigu dar galioja kelių eismo taisyklės, tai mes jų turime laikytis VISUMOS LABUI.
Ir aš laikausi.
Iš priekio dar liūdnesnis vazdas, ten kolonoje šokinėja absoliuti dauguma, kad tik aplenktų kitą. Ir taip agresyviai, kad net nebekreipia dėmesio į mane atvažiuojantį iš priekio.
Štai čia tikras chaosas tarsi būtų elgiamasi kaip "SAVAME KIEME." Elgiuosi taip, kaip tinka ASMENIŠKAI MAN. O kaip kitiems - tai ne manio reikalas. Svarbiausias čia esu AŠ.
Šitu kiemu yra pavirtę LIETUVOS KELIAI, kur ženklai IR SAUGUMAS nuostoja galioti, kada DVASIŠKAI AKLI mūsų sielos broliai ir sesės sėdasi už vairo.
Susitikau su savo vaikystės draugu. Tai jis man sako, kad atvažiavo iš Ignalinos 140 km/val greičiu. Sakau jam tai beprotybė. Jis sutinka, bet sako, jog labai skubėjo. KUR? SAVOSIOS sekunės neaplenksi, o kad aplenksi KAIMYNĄ, tai nuo to ar bus daugiau ramybės ir palaimos savo sieloje? Tikrai ne. Aš jo klausiu, "Ar jau atsivertei Urantijos Knygą?" Sako, kad dar niekaip negali, yra kiti svarbesni reikalai? O jau dveji metai, kaip knygą turi.
Dvasinis aklumas absoliučiai valdo didžiąją daugumą žmonių tiek LIETUVOJE, TIEK VISOJE URANTIJOJE.
Dėl to, gali jauna mergina vyti mane šalin net nuo gatvės šaligatvio, net nesusimąsčiusi, kad ji šitaip eina prieš Tėvo ŠVIESĄ, kuri yra šalia jos pačios, tereikia tik ranką ištiesti, bet dvasinis aklumas neleidžia jai matyti net ir to, kas yra šalia, o tuo labiau, kas yra JOS PAČIOS VIDUJE - TĖVO DVASIOS. Kaip ir savo PYKČIO, kurį liejo man, JI IRGI NEMATO.
Savo DVASINIO AKLUMO NEMATO, IR SAVO PAČIŲ BEPROTYBĖS, VISI TIE, KURIE VAŽIUOJA NUOLAT PAŽEISDAMI KELIŲ EISMO TASYKLES. Ir važiuoja TIESIAI Į KAPINES. Tik šito jie irgi nemato.
Ir tokios padėties neįmanoma ištaisyti JOKIAIS ĮSTATYMAIS, JOKIOMIS BAUDOMIS, JOKIOMIS NELAIMĖMIS, JOKIOMIS MIRTIMIS, nes jie mano, kad jie sugebės tarp viso šito išlaviruoti, juk ir kiti išlaviruoja.
DABAR YRA VIENINTELĖ IŠEITIS - ATRASKITE TĖVĄ SAVYJE, IR TIK TADA PRADĖSITE LAIKYTIS KELIŲ EISMO TAISYKLIŲ. TIK TADA Lietuva atsikvėps nuo tokių ydų, kaip korupcija, kyšininkavimas, pyktis, pavydas, kerštas, neapykanta. Tik Tėvo meilė galės jums suteikti sparnus GĖRIO PLATINIMUI IR NEPAVARGTI TĄ DARYTI NUOLAT, KASDIEN, IR VISUR.
Tai ar yra dar kokia nors kita ir svarbesnė priežastis iš dvasiškai aklo tapti dvasiškai veikliu ir mylinčiu Tėvo vaiku, kuris neštų kiekvienos akimirkos prasmę visai aplinkai ir pats ją ne tik suvokdamas, bet PATIRDAMAS, JOG TAI IR YRA PATS GYVENIMAS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-07-29 10:23:38
Komentarai
Nu nereikia čia apsimetinėti, kad gimei iš kažkur kitur.Visi mes išlindome iš tokios pačios.O jei pradeda "suktis šarai", tai nebūtina tai įvardinti taip skambiai.Lili
2007-07-31 17:47:19
Anonime, skaitai – o taip ir nesupranti. Algimantas norėjo tik parodyti kokie mes bailūs prieš nežinomybę. Kas yra mirtis? Pabaiga, ...bet ir Pradžia. Bet pradžią mato ir jaučia tik tas, kas gimęs ne iš dulkės, o iš Dvasios.
Raudos, baimės, tamsios spalvos, neviltis – tiems, kurie neturi ateities, kurie save tapatina tik su mėsos ir kaulų dariniu, kurie save suvokia tik kaip gyvūną.
Gilė
2007-07-31 17:17:40
Tai kad Algimantas moko juoktis per laidotuves. Kaip ten smagu.
Irenai
2007-07-31 15:40:28
Tikriausiai tokie mes esame,galime pasijuokti,sukurti anek-
dotą iš nelaimės,kuri ištiko kaimyną,juk tai ne manę,ne ma-
no šeimą palietė,"po manęs nors ir tvanas..."
Linkiu visiems dvasinio prabudimo.
Su meile
IRENA
2007-07-31 15:26:32
O kokie Žiuli Verno romanų herojai skraido tėvelių
nupirktais automobiliais?
Irenai
2007-07-31 14:58:14
Tu tik nepamiršk, kad čia dalyvaujantys žmonės fizikos nesimokė.
Patologui
2007-07-31 14:56:45
Irute,vakar palaidojome mergytę 5 metų, kuri nukrito nuo kėdės ir užsimušė.
Žmonės nesėdėkime ant kėdžių, o jei sėdamės, tai užsidėkime šalmus ir kelių-alkūnių apsaugas.
Užvakar palaidojome senuką, kuris nukrito laiptais belipdamas.Žmonės, nelipkime laiptais, o jei lipame, tai tik su šalmais ir su apsaugomis.Bent jau pagalvę ant galvos prisiriškite - vis minkščiau bus, kai vošitės žemyn.
apsauginis
2007-07-31 14:50:43
"Vaduokitės nuo patalogijų"...Mūsų mielas jaunymėlis tą ir
daro,kaip Žiuli Verno romanų herojai,skraidydami tėvelių
nupirktais automobiliais,praeita sąvaite mano giminėje ir
nulydėjome į amžina poilsio vietą 16-metę,dar du ligoninė-
je su mirtimi imtynių eina.O mano vyras, jaunas ,neblaivus
būdamas,mirtinai sužalojo žmogų.Galiu pasakyti tik tiek,
kad sąžinė jį kamavo visą gyvenimą,nusigėrė galutinai.Tai
tiek ir norėjau pasakyti tiems,kurie labai skuba.
Su meile
IRENA
2007-07-31 14:39:54
Tikrai nepritariu vairuotojų neatsakingam elgesiui.
Tik manau, reikia mokėti atskirti kas yra kas. Ne bet kuris, važiuojantis greičiau už tave, yra neatsakingas potencialus žudikas. Manau, galiu šiek tiek "pašviesti" šioje srityje, nes kažkiek dirbęs autoversle ir turiu kiek daugiau informacijos apie automobilių konstrukcinius ypatumus. Vienas jų - spidometro parodymų neatitikimas realiam greičiui. Kas nežino - žinokite, jog automobilių gamintojai sukonstruoja spidometrą taip, kad jis rodytų šiek tiek didesnį greitį, nei yra ištikrųju. Pas įvairius gamintojus tos paklaidos yra skirtingos, bet testų metu buvo nustatyta, kad važiuojant 100 km/h greičiu, spidometras rodo 108 - 112 km/h. Bet tai tik naudojant gamintojo nustatytas padangas. Pakeitus padangas į kitas, paklaida gali padidėti iki 15%, be to, dylant ir mažėjant gumos sluoksniui ant rato, greičio neatitikimas dar padidėja. Taigi, matant ant savo spidometro greitį 90 km/h, reikia žinoti, kad tikras automobilio greitis gali svyruoti tarp 80 - 85 km per valandą. Be to, prisiminant fiziką iš vidurinės mokyklos kurso, reikia konstatuoti, kad spidometro parodymų tikslumas leidžia paklaidą tokią, kokia yra skalės vertė. Daugelyje automobilių (ypač iki 1998-ų metų gamybos), spidometro skalė sugraduota kas dešimt km/h, vadinasi, leistinas greičio svyravimas bus 10 km/h. Todėl ir egzistuoja normatyviniai kelių policijos aktai, reglamentuojantys greičio paklaidą, ir neleidžiantys bausti vairuotojų, važiuojančių net 10 km/h greičiu viršyjančiu maksimalų leistiną. Štai tokia teorija. O praktikoje - ten kur leistina važiuoti 90 km/val, visi važiuoja 95-100, nors jūsų spidometras rodys 100 ar net 110.
Taigi, tas paniškas tonas, užduotas temoje reiškia tik patologišką norą įžiūrėti aplinkinių brolių-vairuotojų įsivaizduojamas blogybes. O realiai, kaip jau buvo pažymėta žemiau, tokie pensininkai-pedantai, griežtai besilaikantys savo spidometro parodymų, tik trukdo eismą bei sudaro prielaidas papildomai įtampai tarp vairuotojų ir mažina saugumą.
Vaduokimes nuo patologijų!
patologas
2007-07-31 14:07:13
Dar truputi norėjau pritarti Algimanto iškeltai temai - dvasinis aklumas žudo Lietuvą.
Tikrai , kai pagalvoji , kiek nelaimių vyksta , vien todėl , kad žmonės nenori prisiminti ir nemyli savo artimo. Ar tai būtų kelyje , ar tai būtų buityje , ar darbe. Kiekvienas vis veržiasi tik pirmyn , negalvodamas apie nelauktas ir netikėtas pasekmes to beatodairiško veržimosi .
Aišku , daugelis situacijų yra padiktuotos kapitalistinio pasaulio laisvosios rinkos dėsnių ir butinybių , bet ir čia turėtų vyrauti tik draugiška konkurencija , vietoj savanaudiškos grobuoniškos prigimties .
Kaip Algimantas gražiai rašo , kad be meilės Dievui , be pagarbos savo artimui tikrai nieko nepasieksime . Norint išlikti , kaip sveika ir gyvybinga nacija , mums tikrai reikia kurti daugiau dvasingumo savo pote ir samonėje .
Gražiausias tautos žiedas - jaunimas turėtų bet kokia kaina veržtis tik į mokslą , vietoj neprotingų automobilių lenktynių . Tik mokslas žmogų puošia ir kelia jo dvasingumą . Tik žiniose vyksta jauno žmogaus asmenybės tobulėjimas , o per žinias greičiau pasiekiamas ir dvasingumas ir samprata apie jo reikšmę asmeniniame gyvenime .
Tobulinkite , gerieji žmonės , savo dvasines įžvalgas , jos tikrai išves į ramesnį , sveikesnį ir net turtingesnį gyvenimą.
Reikėtų visada prisiminti , kad pasaulius , visatas ir mūsų žemę valdo dvasiniai pasauliai. Ne kokie tai fizinių smegenų sankaupos ir monstrai , bet realios dvasinės asmenybės su begaliniai tobulu dvasiniu protu . Jos žiūri ir verkia dėl mūsų ,,tobulojo'' proto įgeidžių ir jo vadovavimo žemiškajame pasaulyje. Bet ir tobulosios dvasios negali pažeisti dieviškojo kosminio įstatymo - asmeninės laisvės įstatymo , nors ir mato begalinį ir beprasmį kraujo liejimą Žemėje. Tik žmogus , tik gyvas žmogus gali sutvarkyti ir pagerinti savo gyvenimą ir kitų žmonių gyvenimą , nes jam yra duota laisva valia rinktis - ar su velniu , ar su Dievu.
Petras
2007-07-30 11:36:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]