Forumas: temos peržiūra
Iš Tėvo mes gavome talentus, kaip juos investuojame?
Šitas Jėzaus perteiktas mokymas yra labai svarbus ir šiandienos pasauliui, Urantijai.
Jis vyko likus mažiau kaip trims paroms iki Jėzaus nukryžiavimo. Tai buvo paskutiniosios savaitės, jam esant Urantijoje žmogiškuoju pavidalu, antradienio vėlų vakarą.
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus mokymo gelmę, savo mintis jums pateiksiu skliaustuose.
3. VĖLESNĖ DISKUSIJA STOVYKLOJE ( p. 1916 )
Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: "Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?" Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:
"Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu?”
( Jėzus su savo apaštalais praleido drauge beveik ketverius metus, mokė juos, gyveno drauge su jais, nuolat atsakinėjo į jų klausimus, ir vis tiek jie nesuprato jo mokymo DVASINIO TURINIO. Dėl to Jėzui dar kartą pasakyti, ką nors kitiap, negu jis daug kartų jiems buvo aiškinęs buvo neįmanoma. Kaip ir jums neįmanoma pasakyti daugiau, negu tik tai, kad dangaus karalystė, tai yra ŽMOGAUS PATYRIMAS savo paties viduje, kad jis ATRADO TĖVĄ SAVYJE IR JIS JAU PATIRIA SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS SU TĖVU GYVĄ RYŠĮ. Taip iki šiol žmogus buvęs NAŠLAITIS, ESANT Tėvui net jo paties VIDUJE, jis tik intelektualiai buvo skaitęs, girdėjęs, bet NEPATYRĘS, KĄ REIŠKIA BŪTI TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. O Tėvo atradimas ir suteikia tokį PATYRIMĄ. Būtent dėl to ir apaštalai, kaip ir šiuo atveju Tomas, klausė Jėzaus, ką gi jie turės skelbti ir mokyti, kada jo nebebus ŠALIA, kai jie patys sūnystės su Tėvu ryšio nežino savuoju PATYRIMU, dėl to jų protas nesupranta, apie ką reikės kalbėti, kada Mokytojo nebebus šalia, kuris visą laiką juos iš išorės nukreipdavo.)
“Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.”
( Kada žmogus GIMSTA iš DVASIOS, KADA IMA PATIRTI TĖVĄ, ATRASTĄ SAVO VIDUJE, tada Jėzaus žodžiai jam tampa savastimi – niekas nebebaugina, nei nacijų žlugimas, nei epochų keitimasis, nei civilizacijų išnykimas, nei ugnikalniai, cunamių nušluojami miestai, žemės drebėjimai, pasiglemžiantys tūkstančius gyvybių. Visa tai yra tiesiog smulkmeniškas gamtos uodo caktelėjimas į Urantijos “odą”-plutą palyginus su gilumine ir galinga ramybe ir palaima skleidžiama iš vidaus Tėvo sūnui ar dukrai. Kol tokio artimio ryšio su Tėvu mirtingasis neturi, tol tokios katastrofos jam kelia siaubą, nes ir savo artimųjų mirtis neša sielvartą.
Tuo tarpu Tėvo vaikas ŽINO, KAD TIK KŪNAS GALI IŠNYKTI, O JO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ GARANTUOJA NE TIK PRISIKĖLIMĄ, BET IR AMŽINĄ GYVENIMĄ TĖVO DANGIŠKOJOJE ŠEIMOJE, KURI JAM JAU ŠIANDIEN YRA JAUČIAMA, ATRADUS TĖVĄ SAVYJE. Ir dėl to toks žmogus gyvena ne tik TEISINGĄ, BET IR TEISŲ GYVENIMĄ KASDIEN TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Ir visiškai nebebijodamas nei dėl savo ateities, savo artimųjų, žmonijos. Tačiau jis gyvena aktyviai skleisdamas Tėvo ŠVIESĄ IR MEILĘ VISIEMS. TOKS YRA JO TROŠKIMAS – TARNAUTI TĖVO ŠEIMAI IŠ MEILĖS JAM IR ŠEIMAI. NET JEIGU REIKĖTŲ DĖL TO IR PAAUKOTI SAVO ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ )
"Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.
( Visi miritngieji turi žinoti, kad Tėvo Sūnus sugrįš, ir paklaus, kaip gi buvo vienos ar kitos kartos perduodami dvasiniai vaisiai kitoms kartoms, ar viena karta paliko didesnę šviesą negu pati buvo gavusi iš ankstesnės kartos. Ir nesvarbu, kad kiekvIenas dirba savo darbą kokioje nors konkrečioje sferoje, bet jo darbo kokybė ir nuostatos turi būti tokios, kad jis darbuojasi VISŲ LABUI, IR SAVO UŽDIRBTU VAISIUMI TAIP PAT PASIDALINA IR SU KITAIS, O NE TIK PATS SAU VIENAS PASIIMA VISKĄ. Net ir materialų atlyginimą. Ir tokį požiūrį formuoja ĮITKĖJIMAS Į TĖVĄ, KAIP VISOS ŠEIMOS VIENĄ IR VISŲ TĖVĄ. Ir dėl to tokiam įtikėjusiam nuostabu vestI vis gausesnius dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime vusų labui, visų gerovei, net ir taip, kaip tą darė Jėzus, kaip tą daro TĖVAS. Tačiau visa šitoji gyvensena yra ne iš PAREIGOS, bet ir MEILĖS IR TĖVUI, IR VISIEMS, IR KIEKVIENAM ATSKIRAI. Bet visiems VIENODAI. TAIP, KAIP VIENODAI MUS MYLI TĖVAS. )
"Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui,
[1917]▼
išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: 'Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus pemkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: 'Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.' Ir tada jo ponas jam tarė: 'Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.' Bet jo ponas atsakė: 'Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.' Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: "Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.'
"Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.
"Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę."
( Talentų padalinimas ir jų investavimas, tai mūsų pačių augimas ir panašėjimas į Tėvą. Kiekvienas mes turime savo ritmą ir tempą, savo sampratą ir kelią. Tačiau kiekvienas surandame ir kaip tame kelyje paskleisti meilę ir šviesą. Tik įtikėjus iš visos širdies-sielos ir atsidavus Tėvui visa siela yra ĮMANOMA pati didžiausia investicija, nes tik tada gali nebesipriešinti Tėvo vedimui iš vidaus ir daryti gerus darbus taip ir tokiu mastu, kaip ir yra sumanęs Tėvas, kad tu juos darytum. Kol įtikėjimo stinga, tol panašu, kad talentas yra užkastas po žeme ir jis neneša dvasios vaisių, o tiesiog lieka nepajudintas. Neveikiantis augimo procese. Jeigu jūs, sakykime dalyvaujate mūsų Forume, skaitote įvairias temas, bet neskaitote pačios Urantijos Knygos apreiškimo, neskaitote Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tai jūs negalėsite suvokti, kaip gi ĮTIKĖTI, O BE ĮTIKĖJIMO, NEGALĖSITE INVESTUOTI TALENTŲ Į DVASIOS VAISIUS SAVO KASDIENIAME GYVENIME, SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE, IR NE TIK JUOSE, BET IR TARNAVIME. Tai iš kur gi bus jūsų ataskaita sugrįžus mūsų Sūnui Kūrėjui vėl pas mus, kad parodytumėte ne vien tik penkis gautus talentus, bet visus dešimt, ir net penkiolika? Bet toks bus jūsų ASMENINIS SPRENDIMAS – ATIDUOTI TIK TIEK, KIEK PATYS GAVOTE. IR TIK TIEK. Dėl to nenustebkite, kad artinantis jūsų išėjimui, kada fizinis jūsų kūnas artės prie savo enbergijos išnaudojimo pabaigos, kad jus apims baimė, net panika, kad jūs nieko gero taip ir nepadarėte, kad jūsų nesuprato niekas, kad jūs likote vienas ir vienišas, ir dabar baisu tos artėjančios tamsos, kad esate niekam nebereikalingas ir užmirštas. Toks buvo jūsų pasirinkimas – užkasti savo gautą vieną talentą. Dėl to net ir jis iš jūsų bus atimtas ir jums nebus suteiktas PRISIKĖLIMAS, NES TAIP IR NEATRADOTE TĖVO, NORS IR BAŽBYČIOJE LANKĖTĖS KASDIEN. NE BAŽNYČIOJE IEŠKOKITE TĖVO, KADA JIS YRA JŪSŲ VIDUJE. O tiems, kurie savo gautus talentus investavo ir nešė dvasinių vaisių gausų derlių, tiems bus dar daugiau pridėta – jie gaus prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Tėvu IR TAPDAMI VIENA DVASIOJE. Ir dar daugiau, jie net tiesiogine prasme susilies su Tėvo dvasia, dabar gyvenančia kiekvieno prote, net ir tų prote, kurie neveda dvasinių vaisių. Ir tiesiogine prasme visai amžinybei Tėvo dvasia, Minties Derintojas, ir mirtingojo padovanota Tėvo asmenybė, tas dabartinis aš, sudarys VIENĄ ASMENYBĘ. VISIEMS AMŽIAMS. Ar jūs suvokiate, kiek daug daugiau gausite – PATS TĖVAS SUSILIES SU JUMIS ASMENIŠKAI.)
“ Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą." Koks yra apgailėtinas vaizdas
[1918]▼
kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: "Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei." Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.
Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.”
( Štai ir šiandien žmonija turi daug įvairių iškreiptų dvasinių knygų, ir jomis vadovaujasi kiekviena religija savo. Tai irgi tas pats užkasamas vienas talentas, kada šiandien yra Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimas - KALBU JUMS VĖL. Šita didesnė šviesa padeda išplėsti TIESOS LAUKĄ IR AKIMIRKĄ, KAD ŽMOGUS VADUOTŲSI IR NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, IR NEGYVO GYVENIMO, SKIRTO VIEN TIK SAU. Būtent toks gyvenimas veda į tai, kad iš tokio mirtingojo bus atimtas ir tas vienintelis talentas, nes jis buvo visiškai nepanaudotas dėl NEIŠMANYMO, KURTUMO, IR AKLUMO, KADA KITI, LABIAU PAŽENGĘ ŠVIESOS KELIU, AIŠKINO IR RODĖ KELIĄ IR JAM. Tad koks gi išmintingas žmogus šitaip elgtųsi, kada aplinkui tamsa, o jam psiūlomas nuostabus šviesulys, bet jis atstumia jį ir sako: “Aš turiu savo.” Ir toliau klaidžioja tamsoje, kuri yra tolimos praeities iškraipyta tiesos akimirka, perkelta į dabartinį gyvenimą, kuriame ji nieko nebeapšviečia, nes yra kaip užkastas talentas. Nepanaudojamas.
Jūs turite atsiverti TĖVUI, IR TIK JAM, IR NIEKAM NE MAŽIAU. TIK TĖVUI. Nes tik Tėvas vedė Jėzų iš vidaus, kada jis augo, brendo, mokėsi, stebėjo aplinka, gamtą, žmones, kada kilo gyvenimo problemos žuvus jo tėvui Juozapui, kai jam tebuvo keturiolika metų, o Marijai reikėjo auginti net devynis vaikus, iš kurių Jėzus buvo vyriausias, o mažoji Rūtelė dar buvo net negimusi, ji dar buvo nešiojama įsčiose, ir Jėzus rūpinosi tokia gaisia šeimyna Tėvo vedamas iš vidaus, kaip ir jūs esate vedami, kada jis mąstydavo, kada keliavo, tada Tėvas jį vedė iš vidaus į Šviesą ir Tiesą su meile. Dėl to ir Jėzus galėjo mylėti visus vienodai. Ir jūs galėsite tą daryti, jeigu atrasite Tėvą SAVYJE. NE BAŽNYČIOJE. SAVYJE. Štai čia jūsų didesnė šviesa, tik turite tuo PATIKĖTI IR KALBĖTIS SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD JĮ ATRASTUMĖTE SAVYJE. Tik tada pranoksite savo dabartinį aš ir galėsite vesti dvasinius vaisius ir tuo pačiu sugrąžinti Tėvui daug daugiau talentų negu gavote. )
” Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!”
( Ar mūsų Forume nėra tokių aršuolių sielos brolių ar sesių, kurie mato krislą kito akyje, o savojoje nemato rąsto? Kaltina viskuo, ko kiti nedaro, bet jie patys būtent TĄ ir daro. Tai ir yra UŽKASTAS TALENTAS, kuris laidoja jų pačių PRISIKĖLIMĄ. Tačiau toks jų dogmatinis užsispyrimas yra išreiškiamas Tėvo jiems suteikta LAISVA VALIA.)
” Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: "Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai."
( Ar mes atiduodame DOSNIAI, KĄ GAUNAME IŠ TĖVO, IŠ URANTJIOS KNYGOS, iš Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL - IŠ MŪSŲ FORUMO, AR MES INVESTUOJAME TALENTUS KASDIEN? Spręskite kiekvienas pagal savo TARNYSTĘ IR RYŠĮ SU TĖVU.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 15:33:12
Komentarai
Stai man labiausiai rupi stebukladarys padvigubines zmoniu populiacija?...?rupintojelis
2007-11-27 09:38:43
aaa...Supratau jis pagausino duona ir zuvi ir pamaitino visus vagšus, maždaug kaip šiuolaikinis maisto bankas, išeitų ateity užteks tik tobulai panorėti ir še tau ant stalo taip vadinamas stebuklas lašinių paltis ir vyno statinė,- sąmonė kosminė o vaišės kaip visados,- tos pačios, bet absoliučiai visiems, sakoma kur pamesi ten ir rasi, bet šiuo gi atveju rasi ko dar neturėjęs, kitaip verkti ir ieskoti pametus "nutrukusius rysius", anoks cia uzsiemimas, bet dziaugsmas atsikracius nutrukusiu rysiu begalinis.
aiskiasnapis
2007-11-27 09:25:42
Įdomiai rutuliojasi tema. visi tokie skirtingi, nors tiesą sakant, jau galima per milimetrą įžvelgti pokyčių. Man keista štai kas: kodėl klausiam vis to paties ir vis apie tą patį, kai atsakymai jau yra pateikti?
Ar dėl to, kad esam nusiteikę prieš asmenis ir tiesiog rimtai neskaitom jų pasisakymų?
Terezas atrodo tik dabar įsijungė į forumą ir viską suplakė į krūvą net nepasidomėjęs tuo kas ką teigia. Mes kaip tik teigiame, kad negyvi ritualai ir tradicijos nieko bendro neturi su Gyvuoju Tėvu. Puolimas ne į temą.
Apie Kristaus sąmonę. Ji irgi gali būti skirtingų lygių. Tai atsivėrusios sielos Tėvui, jaučiančios savo prigimtį ir vienybę, sąmonė. Ji vadinama Kristaus sąmone todėl, kad būtent tokia sąmone Jėsus įveikė žemų virpesių paklodę ir būtent todėl, ir tik todėl galėjo bendrauti su Tėvu. Štai kas yra Kristaus sąmonė – aukštų virpesių sąmonės būsena, kuri priartėja prie tokio lygio kai galima jausti Tėvo kūrinijos srauto tėkmę (cirkuliaciją - kaip sako Jonas. ir čia ir yra ta tikroji cirkuliacija), atsidurti tame judėjime, augti dvasiškai, jausti besąlyginę meilę ir palaimą. Žemėje tikrai daug reikalų – sutinku. Bet tų reikalų su savo grubiomis vibracijomis neišspręsite. Tuo tarpu su Kristaus sąmone, dar taip vadinama Kosmine Kristaus sąmone arba jos Omega aspektu – galima. Būtent tokioje būklėje Jėzus ir darė taip vadinamus stebuklus. Bet tai ką padarė vienas – gali visi. Taigi tikrai yra ko lįsti į savo vidų ir ieškoti to ką tikrai esame pametę – nutrūkusį ryšį su Tėvu.
Gilė
2007-11-27 08:50:32
Poniai Irenai. Kokiu atsakymu ieshkoti turechiau? Atsakymus i savo ishkeltus klausimus jau padeschiau su ta viltimi, jog kas nors mane pataisys, jei busiu neteisus. Kam man ju ieshkoti kazkieno knygose? Yra faktai(vienas ish ju svarbiausias - pasaulis kuriame esame) bei argumentai. Jei pastarieji kazkieno netenkina - labai prashom i diskusija (ginchu nemegstu)
O "valgymas vieni kitu" tai elementarus gamtos desnis, ko pasekoje gyvybes rushis (arba kitaip - rase)evoliucionuoja pliusine prasme. Jeigu jusu siulytoje knygoje ash rasiu atsakyma i klausima - kodel musu planetoje zmoniu populiacija per paskutiniuosius 50 (!?) metu padvigubejo, butinai pavartysiu rekomenduota knyga. Jums gi pasakysiu tik tiek - ne tas knygas skaitote. Bet juk mes jau tokie - archiausiai dievulio, mums gi jokie gamtos desniai negalioja....Harmonija imanoma tik tada, kad stosime i viena greta su visomis kitomis gyvybes rushimis planetoje. Ir nuleiskit akis nuo dangaus. Musu tikrieji dievai ne ten abstrakchiuose toliuose, o chia pat shalia musu - juos galima jausti, matyti, paliesti, pauostyti...Vis dar galima, kol galutinai nesunaikinome.
Su pagarba.
Terezas
2007-11-27 00:24:41
Mielam Terezui.
Uždaviai nemažai klausymų,jeigu nuoširdžiai ieškai tiesos,
tai taip pat nuoširdžiai galiu patarti, studijuok UK knygą,
ne skaityk,bet studijuok,skaityk:"Kalbu jums vel",skaityk
šio forumo komentarus nuo pat 2005 metų.Nepatingėk atsaky-
mus surasti pats.Sužinok,kokiu būdu atsirado šie dokumentai
Klausi, kodel žmonės privalo siekti kažkeno sąmonės lygio?.
Tam,kad galutinai mes vienas kitą nesuvalgytume.
Tai tiek.
Su meile
IRENA
2007-11-26 19:48:08
Mielas Aidai,dabar sėdžiu ir svarstau tavo komentarą ir priėjau išvados,kad turiu būti dėkinga tau ir Jonui už dalyvavimą šiame forume,nuoširdžiai sakau,pajutau,kad ir menką, dvasinę transformaciją sąvyje,nes visai nesirengiu
ryti"citramoną".Man iš tiesų norisi charakteriu būti pana-
šiai Į VISŲ MŪSŲ TĖVĄ.Manę visada žavėjo išmintingi,susit-
vardantys,švelnūs,tolerantiški,supratingi,gailestingi asme-
nys,vienu žodžiu,charizmatiškos asmenybės.Man pačiai iki to
kių Tėvo Dievo savybių,kaip su dviračiu iki mėnulio.Bet ne-
nusimenu,per UK knygą sužinojau,kad progų turėsiu "n",nes
"n" turėsiu gyvenimų,ir tu tiek pat turėsi ir Jonas ir visi
kiti.Svarbiausia,kad įtikėtume,nes nuo to priklauso toly-
mesnis mūsų sielos morontinis gyvenimas.Aidai, ir tas nepri
klauso nuo tavo "tikiu-netikiu".Turbūt turi nemenką gyve-
nimiška patirtį ir gerai žinai,kad iš ko šiandien šaipaisi,
ant rytojaus jau netaip juokingai atrodo.
"...nes labai stengiesi del savo sūnaus..."
Prisipažįstu,esu truputį savanaudė ir dar, mėginu suderinti
materialu ir dvasinį gyvenimus savo.Prieš porą metų mano vy
ras mirė.Kadangi įdarbus esu per sena,o į pensija per jauna
tai tenką šiuo metu iš sūnaus duonytės tykoti,kurį del svei
katos sutrikimų apie 10 metų išlaikiau iš atsitiktinių dar-
bų.Nesuprask,kad dejuoju,aš dėkinga Dievui už tas grumty-
nes.Didelius patyrimus įgijau ir įmunitetą.Dvasinės stipry-
bės palinkėčiau visiems,nes nežinome kokiame laikmetyje
teks gyventi.Kai būsime vieningi TĖVO DVASIOJE,jokios negan
dos mūsų nepalauž.Linkiu ramybės.
Su meile
IRENA
2007-11-26 17:20:39
Neteisus tu, Petrai, oi neteisus...
Čia ne mistinė tiesa, kaip sakai, o tikra. Dėl klausimo, kodėl taip mažai aiškinama,tai jau sakiau, kad bažnyčios tėvai išėmė informaciją apie karmą ir reinkarnaciją, aš pacitavau tas vietas, kurios liko nepastebėtos. Pats gi sakai, kad:"buvo sutarta šią teoriją pamiršti vardan geresnio žmonių valdymo ir sudrausminimo įvedant į visą krikščionišką religiją - skaistyklą ir pragarą ir kaip atsvarą dėl geresnio balanso , pašalinant reinkarnacijos teoriją ".
tuo pačiu pats pripažįsti, kad teorija apie reinkarmnaciją buvo pašalinta. Tai kodėl dabar ja netiki?
Taip, pilnai gali būti, kad reinkarnacijos idėja atėjo iš Indijos, bet pasakyk, Petrai, ar žinai šalį, kurioje būtų gilesnės tikėjimo tradicijos nei Indija ir Tibetas, juk tai dvasingiausios šalys pasaulyje. Krikščioniškos bažnyčios tyli, nes joms svarbiau yra savo reputacija, nei tikrasis Jėzaus mokymas.
Avataras Sai Baba labai dažnai remiasi karma ir reinkarnacija:"Niekada neribok savo mąstymo vienu gyvenimu. Vieno vienintelio gyvenimo nėra. Tu esi gyvenęs jau tiek daug kartų, kad turėtum tai ir pats žinoti. Tačiau tu užmiršti tuos atskirus gyvenimus. Užmarštumas būtina, kad tavęs neslėgtų prisiminimai. Jų našta gali tapti nepakeliama". Juk atrodo viskas taip paprasta ir logiška, bet deja daugelis žmonių dar vis netiki karma ir reinkarnacija. Šie du įstatymai tarpusavyje labai susiję. Šių įstatymų pagalba žmogus gauna tai, ko nusipelnė. Sai Baba buvo davęs pavyzdį, kai europiečiai atrado Ameriką ir nors vietiniai gyventojai buvo labai giliai tikintys, juos padarė vergais, žudė. Atrodytų lygtai neteisybė. Deja jis aiškina taip, kad tikriausiai sekančiame gyvenime tie žmonės, kurie juos žudė ir padarė vergais, patys gims kur nors Afrikoje ir bus vergais. Nejaugi manai, kad Sai Baba, būdamas avataru, klaidingai aiškina Karmos ir reinkarnacijos įstatymą?Tai atpildo įstatymas ir jis labai teisingas, nes ką tu kitam padarai, tą ir pats atsiimsi, tik nebūtinai šiame gyvenime. Yra begalė užfiksuotų faktų, kai žmonės kartais prisimena savo buvusius įsikūnijimus. "Tibeto mirusiųjų ir mirties " knygoje rašė, kaip viena mergaitė surado tą vietą, kur buvo pereitą kartą įsikūnijusi, pažino savo tėvus, brolius ir viską, ką ji pasakojo, patvirtino jos tėvai ir artimieji. Taip, kad mano giliu įsitikinimu, tu, Petrai esi neteisus. Nors kiekvienas galim galvoti, taip, kaip mums patinka, juk egzistuoja laisvos valios įstatymas. Jokiu būdu aš tavęs nesmerkiu, paprasčiausiai tavo vienokia nuomonė, o mano kitokia, šiuo atveju.
Audrius
2007-12-09 10:41:46
iš tikrųjų gailestauti nesiruosiu del tamstos pastebejimu, gardziuokites i sveikata, nors Irenos "negatyvui" apie pagarbą Dievui ("Jums svetimi yra tokie dalykai, kaip pagarba visų pirma Dievui") pasistengiau suteikti deramą aprėdą ir žinoma džiaugiuosi, kad gražiai pavyko:"ir gėlą slepia dieviškas šypsnys", kur žodis "gėla" atsivertus LKŽ (lietuviu kalbos zodyna) turi nuostabia reikšmę "garbė". Taigi esu ir būsiu tas paskutinis, nespjaunantis į tai kas iš tiesų yra gražu ir garbinga kartu.
pagarbiai,
paskutinis
2007-12-08 13:25:30
Nesiginčijam, neįrodinėjam, tik dalinamės žiniomis ar suvokimu. Galima žinoti, galima ir nežinoti - svarbiausia pažinti savo paties esmę, savo vidų, kad būtų galima elgtis iš širdies. Kokie kaimiečiai manau tikrai geros ir išmintingos širdies yra. Svarbiausia būti nuoširdžiam, ir atviram Dievo pažinimui.
Taip pat visada reikėtų susiderint su visuma, ir aukštesniais požiūriais, bet ne izoliuotis. Jeigu būtų koks ignoravimas, tai nebent pažinus tai kas geriau ir renkantis tai kas geriau būtų atmetama kasnors mažiau gera. Problema yra tame, kad kaikurie žmonės nekreipia dėmesio į savo širdį, ir perdaug sureikšminę protą labai save apriboja, įkalina savo aukštesnįjį 'aš' nelabai gyvame gyvenime. Kaip anksčiau mokslininkai tiek daug nežinojo, tada visi tvirčiau rėmėsi ir į dvasinius dalykus, o dabar pradeda manyti kad labai banaliai viską galima ir paviršutiniškai paaiškinti, kuomet yra nuvertinama dvasinių dalykų svarba - jie taip save apgauna. Jeigu jūs pasitikite savo širdimi, tai nėra taip būtina ir žinoti daug, kita vertus jeigu jums protas ar įsitikinimai trukdo, yra viskas ko reikia kad atsikratyti tokių nuostatų. Bet kiekvienas žmogus renkasi, kaip ir turėti norą pažinti Dievą ir kūriniją, ar ne. Geros dienos.
Vaidas
2007-12-10 13:26:33
Nenoriu rašyti ne į temą, bet jei vienam padės susivokti, atleistina. Visada nors suprantu daugiau, nevisada taip elgiuosi. Panašiai kaip žinant ateitį, visvien elgiamasi taip pat. Tik labiau apmasčius, atsižvelgiama į suvokimus. Kita vertus negyvensime vien pagal taisykles jų pirmumo nejausdami savo viduje. Ir kartais kad įsitikinti "teorijos teisingumu" tenka kelis metus ar ilgesni laiką eiti "bandymų ir klaidų" keliu.
Taip ir tu, <pa?kuti?is>, turėtum suvokti kad čia gaišti laiką, gaišini ir kitų žmonių laiką. Panašiai kaip vyktų chemijos pamoka o tu ateitum ir trukdytum visiems, pradėdamas pasakoti savo pasakas ir dainuoti daineles kurios kitiems praeitas etapas ar tiesiog nereikalingos. Tikiuosi tu tai suvoki, bet pastebėtina kad net tai suvokdamas tu vis tai darai - o tai reiškia kad neturi ką veikti. Kad sustojai kažkuria prasme, kad nesitiki iš pasaulio gauti dar kanors. Sustojai galbūt proto vystymosi prasme, neatsigręži į savo vidų kuris nuolatos gyvas ir nuolatos yra kur daugiau siekti, daugiau suvokti, daugiau padaryti nei yra dabar. Matau kaip tu kombinuoji iš to kas yra užsilikę tavo pasamonėje ir atmintyje, kaip mozaiką iš riboto skaičiaus detalių vis sudėdamas dar kažką nors tai monotoniška tam tikra prasme. Iš dalies toks elgesys yra dėl sureikšminimo savo tų žinių, patyrimų, kada tu matai kad niekam nereikia tų pasakų, galbūt nori nustebinti žmones, bet tu vienintelis po tokių parašymų "žaviesi" savimi, o gal tau tai koks pateisinimas ir nuraminimas prote. Ar žinai kas yra mokymasis? Praktikavimas? Pastangų dėjimas į kryptingą tikslą? Mažas vaikas gali juokaudamas pamėgždioti aplinką, komentuoti "ohoho jis toks, ohoho ji tokia" bet jei esi tiek prikaupęs intelektualaus prisipūtimo, ar nelaikas parodyti bent kiek ir išminties? Aš sakau, kad išmintis yra svarbiau už protą. Nors kitais žodžiais sakant išmintis yra aukštesnis proto veikimas, kažkuria prasme.
Galbūt tu esi tas pats kurs kadaise rašė "aš esu niekas, ir aš nepajudinsiu nė piršto dėl kitų, visi ir be mano įsikišimo užaugs". Tai palinkėčiau tau nuoširdžiai ir atidžiai pabandyt suvokti save, gal tu bijai kad kiti nesupras kada tu norėsi jiems padėti, gal nežinai kaip tai darytum, o nežinodamas iš anksto atmeti tai. Ar tikrai jei tavo vietoje būtų Jėzus, jis irgi sedėtų rankas sudėjęs, o tuo labiau apsimestu nesveiko proto pajuokos objektu? Manau jis darytų tą ką gali, kad visiem būtų geriau. O tai eina per savęs, nuoširdų atskleidimą. Neapribok savęs apsunkusiu protu. Nesakau kad reikia iškarto bėgti į gatve ir skelbti gerają naujieną (nors gal kaikuriems ir taip tinka), bet kiekvienam yra atskiras ir palaipsnis vedimas. Dievui tikrai patinka stabilumas ir evoliucija, ne revoliucijos. Pabandyk suvokti kuo dabar užsiimi ir kur tai tave nuves. Dauguma čia renkasi aukštesniais tikslais (ar kaip tai pavadinti) ir tų žemo lygio pasijuokavimų beprasmių tuščių.. manau nereikia kaip ir paukščiui nereikia grįžti atgal į kiaušinį. Kad ir koks būtų tavo pasirinkimas, suvok kaip tai veikia aplinkinius, buvau aš kažkada tokiam vedų studijavimo puslapyje su labai susireišminusiu mokytoju ir jiem nereikėjo kažko daugiau, jie norėjo tik tęsti savo mokymus o ne tiesos ieškoti, jų lankomumas ženkliai sumažėjo nuo mano tikslių pasisakymų. Iki tol aklesni žmonės turbūt ten ilgiau užsibūdavo, į tokius kad ir 'nepakankamai gerus (kažkuria prasme)' garbaus amžiaus ir iš pirmo žvilgsnio padorius žmonės turbūt žvelgė rimtokai, bet nuo mano pasisakymų pradėjo susivokti. Todėl buvo ištrinti mano pasisakymai, ir toliau jie laimingai gyvens save apriboję saugodami tradicijas, kad ir ne tokias geras kaip galėtų pasiekti šiandien. Tai ką aš noriu tau pasiūlyti: kad būk šviesa, ir šviesk ją kitiem. Vietoj to kad būtum tamsa užgožiantį kitų skleidžiamą šviesą. Kolkas tiek. Sudie.
Vaidas
2007-12-08 12:50:46
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]